Lietuvą kamuoja chroniška populizmo krizė. Kartais, paūmėjus, užtenka antibiotikų. O kartais tam, kad pašalintum židinį, prireikia netgi operacijos. Bet liga po kurio laiko ir vėl atsinaujina, įgyja kitus pavidalus, kitus simptomus - populizmo, šovinizmo, radikalizmo.... - virusas mutuoja, o pavargęs visuomenės ir valstybės kūnas nepajėgia išsiugdyti imuniteto, nespėja pailsėti ir atsigaut.
Teoriškai - valstybė yra prievartos monopolis. Tam, kad apsaugotų piliečius nuo jų pačių. Nuo rizikų, nuo grėsmių ir nuo nenuspėjamumo. Kad padarytų jų gyvenimą – kiek įmanoma – prognozuojamą ir saugų. Bent minimaliai. Bet – nuvargusi mūsų valstybė. Nuvargusi ir švelni. (Gedimino pilis, Lietuvos impotencijos simbolis, kadaise ironizavo Ričardas Gavelis). Net Niujorke – kuris yra liberalesnis už liberalų – kontroliuojama nekilnojamo turto rinka; miesto valdžia ėmėsi stabdyti sparčiai kylančias būsto nuomos kainas. Bet Lietuvoje – ne. Valstybė išsižadėjo prievartos, išsižadėjo galios. Vilijampolėje, prie pat sankryžos, švyti užrašas virš kioskelio: „Stiprieji gėrimai – visą parą.“ G.Kirkilas teisinasi: „Draudimai – sovietinis metodas“, draudimai nieko nepadės.
Valstybė neturi jėgų kovoti su alkoholizmu. Su piliečiais, platinančiais tuberkuliozės užkratą. Valstybė neturi jėgų kovoti netgi su silpnais vaikais – vaikai vaikšto į mokyklas, utėlėti, ir ką tu jiems. Valstybė negali nieko padaryt. Tai ką veikia šita nusigalavusi valstybė? Ir – kaip ja pasitikėt? „Lietuva – pati nepriklausomiausia valstybė pasaulyje. Nes nuo jos niekas nepriklauso,“ – kadaise ironizavo „Dviračio žinios“. Nuo jos nepriklauso niekas - net kioskelis Vilijampolėje. Ką ten NATO, ką ten ES – valstybė negali įveikt netgi vieno kaimynams ant galvų besišlapinančio garbaus senolio. Paskui šviesuoliai stebisi – kodėl žmonės neateina balsuot...?
Pavargusi valstybė netampa galios ir stiprybės šaltiniu. „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...“ Na, nebent iš praeities.. O ko nori piliečiai? Kaip rašė Oscar Lewis apie savo antrąjį apsilankymą Kuboje, jau po Kastro revoliucijos, „nors buvo akivaizdu, kad žmonės čia vis dar gyvena slegiančiame skurde, tačiau neliko apatijos ir nevilties. (...) Žmonės įgijo galios ir reikšmingumo pojūtį. (...) Jie, juodadarbiai, buvo šlovinami kaip žmonijos viltis. Kaip pasakė vienas Kubos karininkas, nusikalstamumas buvo įveiktas, išduodant nusikaltėliams ginklus.“ Savigarba. Ir dar, teigė Oscar Lewis, „Aš manau, kad pilietinių teisių judėjimas davė Amerikos juodaodžiams kur kas daugiau, negu visos ekonominės paramos programos – suteikė jiems savigarbą.“ Bet Lietuvoje visuomenė nėra suvokiama kaip galia, greičiau - kaip problema – homofobijos, ksenofobijos, nacionalizmo ir nusikalstamumo židinys - istorijos subjektas virto demokratijos žaizda... Užuot suteikusi galios pojūtį, valstybė, pati išsižadėjusi galios, bando su piliečiais flirtuoti, seimūnai iš kailio neriasi – šoka, dainuoja, nusileidę iš savo aukštumų... siūlo loterijos būdu laimėti kelionę pas premjerą... Ko dar jie nori, tie piliečiai? Gal – skalbimo miltelių ir alaus? Lyg kas nors pasiūlytų už butelį atsiduoti... Ačiū, ne... Norėčiau paduot į teismą šitą valstybę už mano, kaip piliečio, teisių išniekinimą... Tik ne už butelį alaus.. Ir aš nebalsavau.
Šitaip, pro alaus bokalą bežiūrint į politikų viražus „Auksiniuose svogūnuose“, susilieja ribos tarp orumo ir vulgarumo, leistino ir draustino, tarp tiesos ir netiesos. Antropologų teigimu, kultūra, pati savaime, yra tvarkinga simbolinių reikšmių sistema. Žmonės įprasmina juos supantį pasaulį pasitelkdami klasifikacines schemas, binarines opozicijas ir nubrėždami simbolines ribas. Stabiliai visuomenės egzistencijai užtikrinti, pageidautina, kad daiktai liktų savo vietose, savo - blogio, gėrio, tiesos, netiesos – kategorijose. Tai, kas netelpa į nustatytas schemas, tai - nei velnias, nei gegutė, arba, kaip sakoma, - nei į tvorą, nei į mietą. Abjected, kaip sakė Julia Kristeva, - kažkas, kas yra nei kūnas, nei daiktas; nei gyvas, nei miręs, galbūt – lavonas, gangrenavusi galūnė, ar tiesiog š.... Kadaise Richardas Rorty klausė – ar įmanoma tokia kultūra, kuri socializuotų savo jaunimą taip, kad jis pats abejotų savo paties socializacija? Lietuva ir yra tokia kultūra...
Kai valstybė su visais piliečiais snūduriuoja tolerancija dangstomame švelniam, bejėgiškam abejingume, be aiškių kriterijų, kategorijų ar simbolinių prasmių, pasirodo Gelbėtojas. Visuomenė vėl užlipa ant to paties populizmo grėblio, smūgis būna kiek nelauktas, bet savotiškai naudingas – rūkas pamažu sklaidosi, ima aiškėti išgrynintos simbolinės ribos, binarinės opozicijos, klasifikacinės kategorijos, stresinėje situacijoje mobilizuojami snaudžiančios galios resursai, pasitelkiama reikalinga prievarta, o visi daiktai sugrįžta į savo simbolines vietas. Grėblys, deja – taip pat. Po kurio laiko, sugrįžta rūkas. Iki kito karto. Iki kito lipimo ant grėblio.
Amžini sugrįžimai yra siaubingi. Jie – įkalina. Einmal is keinmal, sako vokiška patarlė. Tai, kad nutinka vieną kartą, tai lyg iš vis nenutinka. Tai, kas kartą nutiko ir niekada negrįš, saugiau užrakinama tekstuose, knygose, išnagrinėjama teorijose. „Begalinis skirtumas yra tarp vieną kartą istorijoje iškilusio Robespjero ir Robespjero, kuris vis grįžtų kapoti prancūzams galvų, - teigia Milanas Kundera. - Jei kiekviena mūsų gyvenimo akimirka be paliovos kartotųsi, būtume prikalti prie kryžiaus. Tai būtų siaubinga perspektyva.“
