„Erkinis encefalitas. Dėl to buvau dingusi iš visur. Tokią diagnozę išgirdau rugsėjo viduryje. Tiesa, tuo metu nelabai ir supratau kas čia per liga, ir kokia ji yra sunki, nebuvau labai funkcionali kažką daryti, skaudėjo visą kūną, raumenis, kaulus, galva iš vis kilo į kosmosą, kalbėti reikėjo pastangų.
Su ja jau „gyvenau“ dvi savaites, negalėdama suprasti, kas vyksta. Į penktą aukštą vos užlipdavau ir tai reikėdavo gerai pakvėpuot. Turėjau ir tariamą pagerėjimą, kuomet atsikeli ryte ir „vuolia“ – lyg nieko nebūta. Tiesa, tai truko tik penkias dienas, paskui liga parodė, kokia yra iš tiesų.
Visi mes esame girdėję šios ligos pavadinimą, bet kaip aš ir dar daug žmonių tikime tuo dalyku – na man jau taip tikrai nenutiks ir negali būti. Taip, aš pasiskiepijusi nebuvau. Bet iš esmės tas mažas padarėlis gyvenimą gali paversti negrįžtamu košmaru, sužaloti žmogų ir paversti jį neįgaliu.
Šiam reikalui gydymo ir vaistų nėra – tai tik simptomų malšinimas – padėjimas organizmui pačiam sukovoti su tuo, ką gavo. Taip, aš nesu sirgusi kitomis sunkiomis ligomis, tačiau tai viena iš baisiausių mano gyvenime patirčių“, – rašė savo feisbuko įraše V. Kalvelytė.
Galvos skausmas, atsidūrimas ligoninėje ir gyvenimas „nuo vaistų iki vaistų“
V. Kalvelytė įvardijo savo sunkią būseną ir jausmą, kurį sukėlė erkinis encefalitas, ir kaip sunku po jo buvo atsigaudinėti.
„Būsena ta, kad sunkiai reaguoji į aplinką, tiesiog guli lovoje, be minčių, paeiti 5 metrus yra reikalų, kalbėti taip pat, gyvenimas nuo vaistų iki vaistų, kol vaistai veikia, tol miegi, atsikeli nuo beprotiško galvos skausmo ir vėl prašai, kad kažko duotų. Kokių ten skirtingų vaistų ir skysčių gavau, tai net pati nežinau, už visą iki šiol buvusį gyvenimėlį atsigriebiau.
Po 10 dienų buvau paleista namo. Tada prasidėjo kita šios ligos pasekmių virtinė. Jau kai „atsipaipaliojau“ ligoninėj, tikėjau, kad aš čia greit atsistatysiu ir viskas gerai bus. Buvo negerai. Grįžti namo tikiesi, kad viskas bus kaip buvę.
Bet taip netampa. Į parduotuvę nueiti tampa geru iššūkiu, ir džiaugiesi, kad ją pasieki. Bandai eiti aplink rajonėlį, kur yra suoliukų, nes pavargsti už 200 metrų, ir reikia atsisėsti. Buvo sunku suprasti, kaip taip galėjo paveikti visą organizmą, negalėjai daryti elementarių dalykų“, – dalinosi ji.
Įtaka psichologinei būsenai
Moteris papasakojo, kokius emocinius sunkumus teko išgyventi, dorojantis su erkiniu encefalitu, už tai, kad pasigavo šią ligą ji taip pat kaltino ir save. V. Kalvelytė palinkėjo žmonėms kuo geriau ir turiningiau gyventi gyvenimą, įkvėpdama kitus savo istorija.
„Visa tai persidavė į psichologinę būseną, nieko nenori, ir manai, kad jau nebegali būti taip kaip buvo. Bandžiau galvoti pozityviai, tačiau niekas nedžiugino, nes supratau, kad visi planai, renginiai nuplaukė, visas pasiruošimas dingo, gyvenimas eina sau, o tu sau.
Vis kaltinau save, kur ten sugebėjau ne laiku ir ne vietoj įlįsti, kodėl taip nepasisekė, ką padariau ne taip. Guodė tik ta mintis, kad galiu bent eiti. Ta mintimi ir bandžiau judėti, kuo greičiau grįžti į vadinamą gyvenimą. Tą darau iki dabar.
Tai tik trumpa man nutikusi istorija. Man nepasisekė, kad pirmoje loterijoje ištraukiau nelaimingą erkę, tačiau antroje pasisekė – liekamieji reiškiniai nėra tokie baisūs, ir tikiu, kad jie po kelių mėnesių dings išvis.
Šiuo savo postu norėčiau atkreipti visų dėmesį į šią ligą, kokia ji gali būti negrįžtama ir paskatinti nueiti pasiskiepyti, kas to nepadarė. Yra daug manančių kaip aš, kad man čia nieko nenutiks, ir net nepagalvojančių kaip čia gali būti. Bet tikiuosi, kad bent akimirką susimąstysite ir priimsite teisingą sprendimą.
Linkiu būti sveikiems, švęsti gyvenimą, kiekvieną dieną, ir nenustoti šypsotis, o čia aš, kaip pavyzdys, koks gali būti laimingas žmogus, nes važiuoja namo“, – rašė ji.
Kas laukė po ligos?
Kaip naujienų portalui tv3.lt komentavo V. Kalvelytė, po buvimo ligoninėje gydytojai palinkėjo jai, kad netektų daugiau sugrįžti ir papasakojo, kaip leido laiką po ligos.
„Iš gydytojų jokių konkrečių patarimų nebuvo, visi sakė, reikia laiko viskam, neperspausti savęs, viską daryti reguliariai, ir viskas turi susitvarkyti. Palinkėjo sėkmės ir daugiau negrįžti.
Aišku, aš norėjau greičiau grįžti į bent kažkiek normalesnį buvusį gyvenimą, kadangi fiziškai buvau aktyvi, tai man apskritai buvo sunku susitaikyti, kad taip įvyko.
Tai vienintelis dalykas ką galėjau daryti – būti lauke ir judėti. Eidavau kiekvieną dieną, po nedaug, tačiau dažnai ir ten, kur yra suoliukų, kad galėčiau pailsėti. Turėjau reguliariai grįžti namo, nes labai pavargdavo galva, tai reikėdavo pagulėti.
Džiaugiausi, kad galiu nueiti daugiau. Kiekvieną dieną mankštinausi, kadangi raumenys buvo labai pažeisti, tai iš pradžių nieko daug negalėjau padaryti.
Kaip pavyzdys, pirmą kartą kai bandžiau padaryti aukštą lentą, tai rankos tiesiog sulinko ir nukritau. Tačiau darant pastoviai, tai kad ir mažais žingsniais einama į priekį“, – komentavo moteris.
Žiūrėjo į viską optimistiškai
V. Kalvelytė sakė, kad šiuo metu ji laikosi ganėtinai gerai ir į viską stengiasi žiūrėti kuo optimistiškiau.
„Jei nori, kad kažkas būtų, turi daryti. Aišku, tas buvo labai sunku, priimti tą esamą būseną, būta daug ašarų, nusivylimų ir apatijos periodų. Bet stengiausi į viską žiūrėti optimistiškai, kad dar bus tų mano visų nuotykių. Šiuo metu laikausi, kad jau yra pakankamai gerai, pradėjau miegoti, dėl to labiausiai džiaugiuosi.
Taip pat fiziškai judu kiekvieną dieną, manau tai svarbiausias dalykas, kas man padėjo greičiau grįžti. Džiaugiuosi, kad žiema nėra tokia šalta, nes jautrumas šalčiui begalinis“, – sakė ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
