Laisvoji rinka mirė. Ją žudė bolševikų revoliucija, fašistinis dirižizmas, keinsizmas, didžioji depresija, 1945 m. leiboristų pergalė, nauja keinsizmo banga, arabų naftos embargas, Anthony Giddenso „Trečiasis kelias“, dabartinė ekonominė krizė.
Praėjusiame amžiuje laisvoji rinka mirdavo bent 10 kartų. Ir jei rinkos ekonomikos teorijos kūrėjas Adamas Smithas išgirstų šiuolaikinius samprotavimus apie rinkos mirtį, jis garsiai juoktųsi, rašo britų „Financial Times“.
Savo garsiausiame veikale „Tyrimas apie tautų gerovės priežastį ir gamtą“, išspausdintame tolimais 1776 m., Adamas rašo: „Gyvenamasis namas žmogui, gyvenančiam tame name, pats savaime jokio pelno neneša“.
O toliau dar įdomiau: „Išnuomojamas namas nuomotojui neša pinigus, bet namas vis tiek nekuria pridėtinės vertės, o nuomininkas, tam kad galėtų susimokėti už nuomą, privalo turėti pajamas iš šalies“. Taigi, anot A. Smitho, namas, nešdamas pelną vienam žmogui, „visų gyventojų pajamų nė kiek nepadidina“.
A. Smithas gerai pažinojo didžiulius spekuliacinius burbulus arba, kaip jis juos vadino, „perkaitimo“ atvejais. Dar jam negimus, 1717 m. Prancūzijoje buvo įkurta Misisipės kompanija. Jos vadovu tapo tais laikais gerai žinomas finansininkas Johnas Lo - „18 amžiaus Bernardas Madoffas“, - kuris turėjo regento Filipo Orleaniečio palaikymą. Kompanija išleido 200 tūkst. akcijų, vienos akcijos vertė siekė 500 lirų. Be to, pirkėjai galėjo apmokėti akcijas ne tik monetomis ar banknotais, bet ir valstybės įsipareigojimais, kurie rinkoje buvo kotiruojami žemiau nominalinės kainos.
Tokiu būdu kompanija tapo valstybės kreditoriumi. Beveik iškart atsirado karštligiška paklausa Misisipės kompanijos akcijoms. Kitais metais Lo kompanijos vardu žadėjo labai didelius dividendus. Šis pareiškimas išprovokavo dar didesnę akcijų paklausą. Jau išleistų akcijų kursas nuolat augo ir kompanija nusprendė vietoje planuotų 50 tūkst. išleisti dar 300 tūkst. akcijų ir jomis prekiauti rinkos kainomis. 500 livrų kompanijos akcijų kainos pašoko iki 10-15 tūkst. Geruoju tai, be abejo, nepasibaigė.
A. Smithas, aprašydamas bankų veiklą, rašė, kad bandymai suvilioti obligacijų pirkėjus dideliais procentais gali baigtis visišku kapitalo praradimu. Viršpelniai paprastai rodo, kad tam tikra rinka ar šalis yra perkaitusi. O didžiausiais pelnais stebina būtent tos šalys, kurios „sparčiai juda link bankroto ribos“.
Vėl ir vėl rinkos dalyviai užlipa ant to paties grėblio, juos vėl apima tam tikros formos beprotystė ir prasideda išpūstas kokių nors aktyvų kainų kėlimas. Pavyzdžiui, žemė Luizianoje, akcijos, obligacijos, tulpių svogūnai arba nekilnojamojo turto įkeitimas. Šią beprotybę būtinai pakaitina paprasta idėja - kreditų ekspansija gali didinti aktyvų kainas be galo ilgai.
Kokį receptą mums dabar suteiktų A.Smithas?
Jis tikrai nepatartų vėl bandyti išpusti sproginėjančius burbulus, pumpuojant į bankus vis naujas pinigų dozes. Pervertinto aktyvo kaina turi nukristi. Kalbant apie nacionalizaciją, Smithas savo darbe perspėjo: „Valstybė gali kalti monetas, bet niekada netaps geru vynininku ar vaistininku“.
