Kaip naujienų portalui tv3.lt pasakojo etnologė Eglė Valentė, ši diena protėviams buvo itin svarbi – skintos gėlės, rinkti žolynai, be to, ir derlius jau nuimtas, o už jį reikėjo padėkoti Žemynai.
„Žolinė – tai tokia šventė, kuri reiškia, kad iš tikrųjų jau yra augmens pabaiga ir visa kas yra subrendę. Štai, brandaus mūsų augmens, žolynų, visų augalų laikotarpio pabaigą ir simbolizuoja ši šventė. Ir kaip tik todėl visas dėmesys čia senaisiais laikais atiteko deivei Žemynai, nes ji visą ką iš žemės iškėlė, išaugino, subrandino ir to derliaus pabaigtuvės ir yra šita šventė“, – aiškino E. Valentė.
Išreikšdavo padėką deivei Žemynai
Svarbiausia šią dieną buvo padėkoti motinai Žemei už derlių, dėl to iš ką tik nuimto derliaus buvo gaminama gira arba alus ir ja paliejamas žemės lopinėlis:
„Nuo seniausių laikų Žolinės metu svarbiausia, ką reikia padaryti – padėkoti Žemei, Žemynai už išaugintą, subrandintą derlių. Vėlgi, yra apeigos, kurios vadinamos žemynėliavimu. Tai yra šviežio, dabar padaryto alaus arba giros, galų gale kad ir kokio kito gėrimo nuliejimas motinai Žemelei kaip pagarba, atnaša jai už visą suteiktą gražų derlių.“
Šią dieną merginos ir moterys nupindavo devynis vainikėlius iš skirtingų augalų ir šie vaistažoliniai vainikėliai buvo apsaugos simbolis, o vėliau, užpuolus ligoms, iš jų buvo verdama arbata, kuria gydydavosi. Taip pat jie padėdavo ir laikomiems gyvuliukams.
Lietuvoje įvedus krikščionybę, į bažnyčią rugpjūčio 15 dieną žmonės nešdavo nuskintas gėles, daržoves, grūdus, kur jos būdavo pašventinamos. Senaisiais laikais, greičiausiai, derlius būdavo pašventinamas kiek kitaip, tačiau sąsajų matyti.
„Į bažnyčią yra nešamos suskintos tiek laiko, tiek pačių išaugintos gėlės ir žolynai, vaistažolės, taip pat daržovės, vaisiai, grūdai tam, kad visa tai būtų pašventina. Na, senaisiais laikais aš manau šventinimas buvo atliekamas kitaip, bet dabar nešame į bažnyčią, pašventiname ir paskui visa tai vėl grįžta į namus, tam, kad pasidėti žiemai, kad visa tai išsilaikytų, maitintų ir mūsų gyvybę palaikytų“, – pasakojo etnologė.
Pašventintus žolynus žmonės užkišdavo švenčiausioje, svarbiausioje namų vietoje, pavyzdžiui, už šventųjų paveikslų arba bet kurioje kitoje svarbioje vietoje.
„Žolynai yra užkišami švenčiausioje vietoje, na, kur mes, sakykime, susikaupiame, medituojame, meldžiamės ir panašiai. Ir vėlgi, tai yra tam, kad žolynai, iškilus bėdai, netgi grėsmei, kai ateina perkūnija ir gali žaibas į mūsų namus trenkti, kad tiesiog mus apsaugotų nuo visokio blogio“, – paaiškino E. Valentė.
Randa sąsajų ir krikščionybėje
Tačiau etnologė randa ir daugiau sąsajų tarp Žolinės ir Šv. Mergelės Marijos ėmimo dangun šventės:
„Žinom, kad šiais laikais mūsų bažnyčia švenčia Marijos ėmimo į dangų šventę ir vėlgi, jeigu ją sutapatinti su mūsų Žemyną, su Žemynėle mes taip pat dabar atsisveikiname, kaip atsisveikina krikščioniškasis pasaulis su Marija Dievo motina, nes to augmens ir brandos jau nebereikia. Dėl to visa kas dūmais ar mūsų mintimis kyla dangun, kad kitą sezoną, pavasarį vėl viskas grįžtų, prasidėtų augimas.“
Lietuviai – ne vienintelė tauta, minėjusi šią dieną. Senovės romėnai rugpjūčio 15-ąją garbino deivę Dianą, graikai – Artemidė, o jos, kaip žinoma, laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis.
„Taip pat galime prisiminti, kad maždaug 500 metais prieš Kristų, rugpjūčio 15 dieną buvo atidaryta deivės Dianos šventykla Romoje. Šita diena yra prasminga ir svarbi, matyt, visiems pasaulio kraštams“, – pasakojo pašnekovė.
Nepraleiskite šios dienos vieni
Per Žolinę svarbu ne tik padėkoti deivei Žemynai, bet ir būti kartu – su šeima, artimaisiais ar net kaimynais, visi kartu susirinkę vaišindavosi ir leisdavo dieną kartu.
„Blogai yra neiti, nebendrauti ir nesėsti prie bendro stalo su savo gimine, šeima, artimaisiais, galų gale su kaimynais, savo bendruomene, nes būti tikima, kad kas tą dieną sėda už bendro stalo ir bendrai valgo, vaišinasi, tai bus sėkmingi ir laimingi ištisus metus. Na, o kas to nedaro, vienišauja, to sėkmė aplankyti taip labai, matyt, negalėtų – tas, ko gero, bus ir skurdesnis, ir vargingesnis“, – dėstė E. Valentė.
Įdomu tai, kad per Žolinę, kaip ir per Kūčias, buvo patiekiama 12 patiekalų, pagamintų iš šviežio, ką tik nuimto derliaus.
Vienas keisčiausių ir įdomiausių papročių, kuris, ko gero, jau neišlikęs – paplotėlių kepimas, mėtant juos per ugnį:
„Dar vienas įdomus paprotys, kuris dabar vargubau ar išlikęs, na, nebent etnografinėse sodybose ar prisimenant mūsų senuosius papročius, tai yra daryti paplotėlius iš miltų, kurie yra sumalti iš ką tik, dabar, šviežiai iškultų grūdų ir tuos paplotėlius kepti mėtant juos per ugnį toll, kol tie paplotėliai iškepa.
Tai vienas įdomesnių papročių, buvusių per Žolinę. Dabar irgi kaip šventės žaismingą elementą galima, žinoma, ir panaudoti, kodėl gi ne.“
