Šiuo metu lietuviai nuo seno pradėdavo švęsti žiemos saulėgrįžą (tiksliai ta diena būna gruodžio 21 – 22 d). Šią dieną jau būdavo laukiama saulės sugrįžtant.
Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su šv. Liucijos varduvėmis. Pasakojama, kad šv. Liucija (lot. „šviesa“) savo maldomis išgydžiusi sergančią motiną. Motinai pasveikus, jos abi pardavė visą savo turtą ir išdalino vargšams.
Dėl tokio poelgio supyko Liucijos sužadėtinis ir paskundė ją teismui, kuris nuteisė Liuciją sudeginti ant laužo. Šv. Liucija dabar yra krikščioniškas šviesos simbolis.
Stebėkite šiuos ženklus
Anksčiau naujienų portalui tv3.lt etnologas, profesorius Libertas Klimka papasakojo, kuo ši diena ypatinga ir išskirtinė bei kokie vyravo orų spėjimai.
Kiekviena diena nuo gruodžio 13-osios atitinka būsimą kitų metų mėnesį. Pavyzdžiui, pagal gruodžio 13 d. orus galima nuspėti būsimo sausio orą, pagal 14 d. – vasario ir t. t. Anot L. Klimkos, svarbu stebėti, kuri dienos pusės saulėta, o kurią iškrinta krituliai.
„Jeigu pirmoje dienos pusėje saulutė, tai reiškia, kad mėnesio pirmoji pusė bus graži. Jeigu popiet apsiniaukė, pradėjo snigti, tai reiškia, kad mėnesio antroji pusė su pūgomis, su krituliais, o vasaros mėnesiais – su lietumi. Svarbu, ar saulė pasirodo, ar properšos yra danguje tarp debesų“, – tv3.lt pasakojo L. Klimka.
Nors etnologas pripažįsta, kad mokslinio pagrindo tokiam papročiui nėra, jis pats kelerius metus atidžiai stebėjo gruodžio antros pusės orą.
„Aš, aišku, ne tiek daug tų stebėjimų dariau, bet keletą metų užsirašinėjau ir žiūriu, kad man taip pavykdavo gerai atostogas pasiimti“, – juokėsi L. Klimka.
Ypatinga diena svarbi ne tik lietuviams
Atskaitos tašku senovės lietuviai rinkosi Šv. Kalėdas, o ne Naujuosius metus, nes pastarųjų šventimo paprotys gana nesenas.
„Įdomu tai, kad nuo gruodžio 13-osios vakarai jau nebetrumpėja, saulė leidžiasi tuo pat metu. Jeigu pažiūrėtumėte astronominiame kalendoriuje, saulės laida tokia pat. Diena dar truputį trumpėja todėl, kad iš ryto saulė truputį pramiega iki saulėgrįžos. Bet tai labai nedidelis sutrumpėjimas, kelių minučių.
Tai žmonės pastebėjo labai senais laikais savo astronominiais metodais, stebėdami saulę, kaip ji teka horizonte, kad ji jau tarsi sustoja horizonte vienoje vietoje, ji ruošiasi sugrįžimui“, – sakė L. Klimka.
Būtent tuomet, pasak etnologo, prasideda tikrasis laukimas, nes horizonte sustojusi saulė reiškia, kad netrukus ims ilgėti ir šilti dienos, o tai buvo itin svarbu žemdirbyste besivertusiems lietuviams. Saulėgrįžos šventės ryškios ne tik Lietuvoje, bet ir Skandinavijoje, Vokietijoje.
„Įdomu tai, kad Skandinavai nepripažįsta šventųjų kulto, bet Šv. Liucijos dieną jie labai švenčia nuo viduramžių, ta tradicija yra labai gyva. Ypač jaunimas procesijas rengia, vieną merginą aprengia baltai, ji neša pyragą, papuoštą žvakutėmis, tų žvakučių dvylika gali būti, kiek ateinančių metų mėnesių. Tai labai ryškiai rodo, kaip laukiama tos saulės sugrįžtant“, – pastebėjo pašnekovas.
