Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų: nuo blogos akies (nužiūrėtom karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo (reikia neštis kišenėje kai eini į mišką).
Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus.
Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų.
Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka.
Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose.
Šv.Agota gimė Sicilijoje, Katanijoje, III a. viduryje. Jai piršosi Katanijos miesto prefektas, tačiau ji nenorėjo tekėti, nusprendė būti tyra ir tarnauti Dievui. Tais laikais krikščionybė dar nebuvo pripažinta, krikščionys buvo persekiojami. Kadangi Agota nepakluso turčio norams, buvo atiduota į viešnamį.
Vėliau pakartojus pasiūlymą tekėti, Agota vis tiek nesutiko, tuomet ji buvo žiauriai nukankinta, jai nupjovė abi krutis. Galiausiai, Agota buvo sudeginta ant laužo. Paveiksluose ir drožiniuose Šv. Agota buvo vaizduojama laikanti padėklą su nupjautomis krūtimis. Vėliau, norint išvengti tokio žiauraus vaizdo, krūtys buvo pakeistos dviem kepaliukais duonos.
Dėl to, kad Agota buvo sudeginta ant laužo, ji laikoma sergėtoja nuo gaisrų.
Nuo seno namų šeimininkės šią dieną dėkodavo deivei Gabijai. Viso gaminamo maisto trupinėlį ar nedidelį gabalėlį jos mesdavo į ugnį, sakydamos „Deive Gabija, krikštyk mūsų vaišes. Tegu teikia tau stiprybės, vaišėms skalsos, o mums sveikatos ir sėkmės“.
