Tai, kas vyksta Kryme, Tolimuosiuose Rytuose ar Arktyje, mus nelabai domina (tegu nerimauja tų regionų veikėjai). Lietuvai svarbiau, kas dedasi jos kaimynystėje – Kaliningrade, kur buvo permesti raketiniai kompleksai „Iskander“, galintys gabenti branduolinį užtaisą 450 km atstumu (ką jau kalbėti apie Baltijos laivyno dalinių aktyvumą). Kaip teigia britų analitinės organizacijos „Royal United Services Institute“ ekspertas I. Sutiaginas, karinio eksklavo potencialo stiprinimas šiuo metu yra Rusijos prioritetas, tą patvirtina ir aukščiausi kariniai šalies pareigūnai (pavyzdžiui, gynybos ministras S. Šoigu).
„The New York Times“ šiame kontekste parašė: „Iskander“ raketų dislokavimas Kaliningrade atspindi Maskvos pasirengimą didinti „statymus“ žaidime su NATO, atsakant į Aljanso sprendimą dislokuoti savo pajėgas arčiau Rusijos sienų“.
Prie pat Kaliningrado srities esančios Lenkijos ministrė pirmininkė Ewa Kopacz įvertino „Iskander“ pasirodymą šalies kaimynystėje kaip Kremliaus bandymą daryti įtaką Europos pozicijai dėl sankcijų Rusijos atžvilgiu panaikinimo/pratęsimo (pratybos sutapo su Europos Vadovų Tarybos posėdžiu). Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė šiuo atveju pabrėžė: „Kaliningrado srityje vėl ginklais žvanginama, čia dislokuojama raketų sistema „Iskander“, kuri gali pasiekti beveik pusę Europos sostinių, net pasiekti Berlyną. Tai raumenų ir agresijos demonstracija. Tokiomis sąlygomis kalbėti apie kokias nors derybas yra tikrai beprasmiška. O tai reiškia, kad sankcijos turi būti pratęstos“.
Savo ruožtu NATO pajėgų vadas Europoje P. Breedlove‘as pakomentavo situaciją su rusų raketiniais kompleksais kaip „jau įprastą Rusijos elgesį siekiant paveikti savo kaimynus Centrinėje ir Rytų Europoje“. Šiame kontekste dar galima paminėti, kad jau rutininiu Aljanso naikintuvų darbu Baltijos regione tapo rusiškų karinių lėktuvų pasitikimas ir lydėjimas netoli Baltijos valstybių oro erdvės sienų, o Rusijos kariniai povandeniniai ir antvandeniniai laivai jau ne kartą užfiksuoti prie Latvijos teritorinių vandenų.
Pagaliau nereikėtų pamiršti, kokį scenarijų turėjo bendros Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad 2013“. Kaip rašė politologas A. Kazlauskas, „Nepaisant to, šių pratybų scenarijus veikiausiai buvo dar mažiau įtikinantis nei 2009-ųjų analogas. Anąsyk rusų ir baltarusių pajėgos imitavo lenkų mažumos sukilimo Baltarusijoje numalšinimą bei jiems į pagalbą norėjusių ateiti Lenkijos kariuomenės dalių sunaikinimą. Invazija į Lenkiją buvo vykdoma sausuma iš rytų bei jūra iš šiaurės. Šiemet buvo imituojamas „teroristų“ bandymas nuversti Baltarusijos valdžią dėl šiosios blogo elgesio su lietuvių ir lenkų mažumomis. Beje, „teroristais“ šiuo atveju greičiausiai yra laikomi Lietuvos ir Lenkijos valdžių siųsti specialiųjų pajėgų kariai. Viskas baigiasi „teroristų“ išgalabijimu bei agresyvių kaimynių sutramdymu, įsiveržiant bei pakeičiant Maskvai nepalankius režimus”.
Taigi kyla natūralus klausimas: „Ar vieną dieną neatsitiks taip, kad eilinių „plataus masto karinių pratybų metu Rusijos kariuomenė „iš eigos“ pradės Baltijos šalių puolimą?“ Estijoje įsikūrusio Tarptautinio gynybos studijų centro ekspertas M. Hurtas tikina, kad padažnėję netikėti, bet milžiniški Rusijos karinių pajėgų mokymai gali būti dalis strategijos, kurios tikslas – žaibiškas Baltijos šalių užėmimas. „Leiskite priminti, kad Rusijos agresija Kryme irgi prasidėjo kaip žaibiškos milžiniškos karinės pratybos, todėl turime likti budrūs“, – antrino Estijos gynybos ministerijos Politikos planavimo departamento vadovas A. Vosmanas.
Kiek pagrįstas toks nerimas? Viskas šiuo atveju priklauso nuo požiūrio į didžiąją Rusijos strategiją. Variantai keli. Pirmas: Maskva neketina sustoti posovietinėje erdvėje ir po Ukrainos (Moldovos) imsis Baltijos valstybių, kurios kadaise priklausė V. Putino taip garbinamai Sovietų Sąjungai. Antra prielaida – Kremliuje sėdi žmonės, sergantys imperializmo ir mesianizmo ligomis, bet kaštus skaičiuoti jie irgi moka ir nėra avantiūristai, pasiryžę padaryti tai, ko nepadarė net SSRS, – mesti karinį iššūkį visai Vakarų civilizacijai. Kitaip tariant, Ukraina ir, tikėtina, Moldova yra galutinis Rusijos sustojimas.
Na, jeigu bandytume mąstyti racionaliai ir logiškai, antra versija atrodo įtikinamesnė. Bet bėda ta, kad pastaruoju metu Rusija elgiasi provokuojamai, ir galima sakyti, kad plataus masto karinės pratybos ir kitos aviacijos bei laivyno vykdomos provokacijos tai ne tik raumenų demonstravimas ir bandymas netiesiogiai paveikti mažų ir didelių kaimynų politiką, bet ir būdas patikrinti gynybinę potencialaus priešininko sistemą, pažiūrėti, kuo jis gali atsakyti.
Pagaliau, į galvą pati veržiasi A. Čechovo mintis: „Jeigu scenoje kabo šautuvas, kuriuo nors momentu jis turi iššauti“, – juolab kad šiandien nepasitikėjimo ir priešpriešos tarp Rusijos ir NATO spiralė išsisuka. Norisi tikėti, kad tai tik didelių vaikų žaidimai siekiant sukurti tapatybiškai patogų sau priešą, patvirtinti savo politinį statusą ir įsavinti didesnius karinius biudžetus. Tačiau vis tiek neduoda ramybės klausimas: „Šiandien pratybos – o rytoj?“
