Šią dieną bažnyčiose šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis vadinamos žvakės, kurios vėliau uždegamos užėjus audrai ir perkūnijai. Tikėta, kad tokios žvakės padės apsisaugoti nuo audrų ir ligų. Nuo seno šią dieną lietuviai meldėsi Perkūnui.
Ypatingą dieną spėdavo orus
Anksčiau su tokiomis žvakėmis dar būdavo ir buriama. Uždegus žvakę žiūrima, kur link krypsta jos liepsna. Jei į trobos vidų – iš tų namų neišeis laimė, o jei durų pusėn – nieko gero, laimė iškeliaus pro duris, be to, protėviai tikėdavo, kad gali būti, kad kas nors iš namiškių pro tas duris išeis, greitai mirs.
Sakoma, kad per Grabnyčias jau pakvimpa pavasariu, nubąla beržų tošis, o gaidys gaudo nuo stogo varveklių lašus. Jei diena būna saulėta, manoma, kad pavasaris bus ankstyvas, o vasara – su dažnomis perkūnijomis.
Jei dar daug sniego ant stogų, vasarą bus vešlios pievos. Vėjuota Perkūno diena suvėlina pavasarį, dėl to ūkininkams gali pritrūkti pašaro.
Etnologas, profesorius Libertas Klimka naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad ši katalikų šventė Lietuvoje švenčiama pagal Romos apeigyną, procesija atliekama bažnyčioje, o pati šventė simbolizuoja Jėzaus paaukojimą ir jo motinos Marijos palaiminimą bažnyčioje.
Tačiau jau nuo seno šią dieną būdavo spėjama, kokie orai laukia: „Ši diena jau yra stipresnis lūžis. Būdavo sakoma, kad nuo Grabnyčių, galima nebešildyti gryčių, Grabnyčių dieną varvekliai tysta nuo stogo, o tai jau pavasario požymis.
Tą dieną mūsų protėviai žiūrėdavo ar diena saulėta. Kokia ta diena – toks bus ir pavasaris. Spręsdavo, ar pavasaris ateis greitai, ar jo teks palaukti.“
