Diskusijos metu filosofai priėjo prie grėsmingos išvados, kad demokratijos pagrindiniai principai sulygindami visus individus ir atimdami asmeninę atsakomybę griauna visuomenės vienybę, nutraukia moralinius saitus ir skatina kultūros degradaciją.
Pažodžiui suprantama laisvės sąvoka kainuoja brangiai
Anot pašnekovų, susidaro įspūdis, kad demokratinę visuomenę pirmiausia pražudo tai, ką jos piliečiai suvokia kaip pagrindinį gėrį – laisvė. Diskusijos vinimi tapo abejonė, kad kultūringas žmogus nėra demokratijos sąvoka.
„Nežinau, kodėl laisvė tapo visišku ištvirkimu ir pasileidimu. Mokiniai bijo mokytojų, mokytojai bijo mokinių ir viskam yra nuolaidžiaujama. Platonas sako, kad net gyvuliai yra geresnėje padėtyje nei demokratiškos valstybės piliečiai. Man atrodo, kad mūsų karvės ir arkliai yra laisvesni nei buvo žmonės Sovietų sąjungoje“, – sakė A. Jokūbaitis.
Anot jo, negalima klasikinių mąstytojų ir filosofų teiginių išmesti į šiukšlyną ir vertinti kaip pasenusius, nes tie patys reiškiniai tebevyksta ir yra aktualūs ir šiandien, o vertybių apibūdinimas nesikeičia iki šių dienų. Nepaisant daugelio šiuolaikinių žmonių visuomenėje palankaus demokratijos vertinimo, ją reikia įdėmiai analizuoti.
V. Radžvilas pritardamas kolegai priduria, kad visus sulyginanti demokratija neturėtų būti priimama besąlygiškai. „Atėniečiai, nors ir pripažino klasikinę demokratiją bei išpažino jai būdingas vertybes, priimdami svarbius sprendimus nepamiršdavo, kad vis dėlto aukštą išsilavinimą turintis žmogus neprilygsta eiliniam pašlemėkui“, – sakė jis.
Anot A. Jokūbaičio, pagrindinis klausimas – kaip išsaugoti visuomenės troškimą norėti kažko tobulesnio. „Labiausiai į akis krinta žmonių susvetimėjimas ir šio proceso rezultatas – egoizmas. Aristokratija visus piliečius buvo sujungusi ilga grandine, nuo valstiečio iki karaliaus. Demokratija sutrauko grandinę ir kiekvieną grandį palieka skyrium“, – cituoja Prancūzų autorių A. de Tokvilį profesorius.
Pagrindinis demokratijos požymis – lygybė, be kurios nebūtų ir Lietuvos valstybės, yra tik savybė, jungianti valstybes, turinčias tą pačią, demokratinę santvarką. Tačiau iš esmės, demokratija yra stipri griaunanti jėga, kuri, nesant savo moralinėmis vertybėmis stiprių individų, politinėje ir kultūrinėje valstybėje kelia nesantaiką ir skatina destrukciją.
„Lygybė visus žmones sustato į vieną gretą, bet nesusaisto bendrais ryšiais“, – sako A. Jokūbaitis. Problema prasideda dviprasmybėje, kad lygybė, kuri yra absoliutus moderniosios demokratijos principas, modernioje visuomenėje pirmiausia yra atskirų individų lygybė.
Dingus asmeniniams ryšiams, kartu dingo ir pagarba vienas kitam
„Demokratinė revoliucija prasidėjo nuo pasakymo, kad iškilios moralinės vertybės neturi jokios reikšmės visuomeniniam veikimui. Jos yra vertingos ir šiek tiek gerbiamos, tačiau mūsų laikais to nebėra – žmonės, turintys aukštas moralines vertybes ir principus yra laikomi mulkiais. Moralė yra laikoma privačiu reikalu“, – sako V. Radžvilas.
Anot jo, vienintelis šiuolaikinio pasaulio reikalavimas individui yra absoliutus paklusimas tam tikroms elgesio taisyklėms, kurios leidžia funkcionuoti visuomenės mechanizmui. Būtent todėl didieji demokratijos kritikai didžiąja jos yda laiko joje slypintį niveliavimą, visko suvienodinimą ir atsakomybės nusikratymą. Tokia politinė santvarka, pasak V. Radžvilo, neleidžia žmonėms išsiugdyti svarbiausių moralinių savybių.
„Gyvenu pagal savo supratimą, teisingas gyvenimas – gyventi nepažeidžiant kitų žmonių teisių. Jei neturiu problemų su teise, mano moralinis pasirinkimas yra mano reikalas“, – apie demokratinės valstybės piliečių mąstymą sako A. Jokūbaitis. Anot jo, čia ir kyla didžiulė problema, nes tampa nebeįmanoma sukurti visiems bendro moralinio autoriteto. Tokioje situacijoje moraliniai argumentai tampa niekiniais prieš teisinius, o čia ir dingsta individo poreikis siekti aukštesnių vertybių, kurti tarpusavio ryšius, judėti vienybės ir gerovės link.
A. Jokūbaitis sako, kad situacija demokratinėje visuomenėje ne tik kad negerėja, bet ir prastėja todėl, kad yra nusistovėjusi nuomonė, jog kaip ir politikoje ar ekonomikoje viskas išsispręs savaime.
„Dauguma individų tiki bendruoju gėriu, kad yra kažkokia nematoma gėrio ranka, kuri išspręs visas problemas tuo metu, kol kiekvienas rūpinasi savo individualiu gėriu. Tai tapo demokratine savivoka – kiekvienas galvoja tik apie save. Blogiausia, kad yra ir ta blogoji ranka, kuri priveda prie blogo rezultato“, – sako filosofas.
Gerovę kurianti valstybė visuomenei daro meškos paslaugą
Demokratijos bėda, kad ji sulygina ne tik žmones, bet ir standartus, ji nebeskiria, kas yra aukšta ir kas yra žema. Demokratija bijo hierarchijos.
„Daugybės žmonių moralinės ydos, ypač žvaigždžių, daugybės žmonių nusikaltimai tapo vienu iš gerovės šaltinių. Anksčiau godumas buvo laikomas yda, o dabar tai tapo norma, nes godumas padeda kurti materialinę valstybės gerovę. Saulius Žukas sako, kad knygų mugės blogėja, kad žmonės perka knygas apie daržininkystę ir kulinariją. Klausimas vienas – ar masinė kultūra turi tapti demokratinės moralės atskaitos tašku, į periferiją nustumdama vertybes ir kultūringumo sąvoką?“, – retoriškai klausia A. Jokūbaitis.
„Manau, kad pati demokratijos samprata nubrėžia tokias kryptis. Tai tik graži retorika, kad galima išsaugoti aukštąją kultūrą ir moralinį standartą – kultūros egzistavimą apibrėžia politinis režimas. Mano nuomone, kultūra yra labai prastoje padėtyje ir ji gyva tik atskirų žmonių pastangomis“, – įsitikinęs V. Radžvilas.
Anot jo, mūsų kultūra nesustabdomai degraduoja įsitvirtinus masinei kultūrai ir jos laukia Romos imperijos kultūros likimas, kai sukauptas antikos lobynas buvo išsaugotas ne daugumos, bet aktyvios ir sąmoningos mažumos pastangomis.
A. Jokūbaitis mano, kad individo aktyvumo sumažėjimą lėmė demokratijos visuomenei padaryta meškos paslauga – gerovės kūrimas. Anksčiau pats žmogus leisdavo vaikus į mokyklą, ieškodavo darbo, o dabar be valstybės pagalbos jie mažai ką gali padaryti, laukia paramos. Pasak jo, taip valstybė, nors ir vedina gerų norų, grindžia kelią į pragarą.
„Kinijoje nutiko neįtikėtinas įvykis. Kai buvo pradėtos mokėti valstybinės pensijos, žmonės pradėjo į paštą nešti gėles, nes buvo likęs įsitikinimas, kad jei tau kažkas daro gerą, reikia atsilyginti tuo pačiu. Supratus, kad tai daroma visiems, neliko dėkingumo, neliko tarpusavio ryšių. Susvetimėjime ir slypi demokratijos pavojus“, – sako A. Jokūbaitis.
