Sutuoktiniai Naderas ir Simina gyvena Teherane ir augina vienuolikos metų dukterį. Galvodama apie geresnes galimybes dukrai, moteris nori palikti šalį, tačiau Naderas nesutinka: jis jaučia pareigą rūpintis sergančiu tėvu. Simina nenori nusileisti ir pareikalauja skyrybų. Dilema tarp pareigos tėvui ir meilės dukteriai sukrečia šeimos gyvenimą.
A. Farhadi filmai pasižymi humanizmo pajauta ir itin stipriu vertybiniu pamatu, pasakoja Irano gyvenimą atspindinčias istorijas ir nagrinėja gyvenimiškas dilemas. Anot režisieriaus, scenarijų filmui jis kuria visiškai intuityviai: „Aš beveik visada pradedu nuo vaizdinio galvoje. Pavyzdžiui, „Išsiskyrimas“ prasidėjo nuo scenos vonioje vizijos, kai vyras prausia savo Alzheimerio liga sergantį tėvą. Tuomet savęs paklausiau: „Kas jis? Kur jo šeima? Kodėl savo tėvą jis prausia namuose?“ Kai atradau atsakymus į šiuos klausimus, istorija jau buvo sukonstruota. Teliko siužetą apipinti detalėmis, ir scenarijus buvo baigtas. Taigi niekada nesu tikras dėl temų prieš atsirandant istorijai, tik pirmiau gimusi istorija pasiūlo savo temas. Man kino kūrimas ir istorijos rašymas yra kaip kryžiažodis, kiekviena detalė yra neatsiejama nuo kitų dalių. Tai kaip žaidimas.“
Šis filmas „Oskaro“ statulėlę gavo šiemet, geriausio užsienio filmo kategorijoje. „Išsiskyrimas“ triumfavo 2011 m. Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje (Vokietija): pelnytas „Auksinis lokys“ už geriausią filmą bei „Sidabrinis lokys“ geriausio aktoriaus ir aktorės kategorijose. Šiųmečio Kanų kino festivalio metu režisieriui ir jo prodiuserių komandai įteiktas naujai įsteigtas Europos Komisijos MEDIA programos prizas ir dotacija naujam filmui kurti Europoje.
Liepos 12 d. žiūrovų dėmesiui – filosofinis, prasmingas, jautrus ir idėjiškai gilus epas apie pasaulio susiformavimą, gyvybės Žemėje atsiradimą ir žmogaus egzistenciją nuo gimimo iki amžinybės – Terrence'o Malicko „Gyvenimo medis“.
Debiutavęs ekranuose, jis sulaukė prieštaringų reakcijų. Šio režisieriaus filmai niekuomet nebuvo lengvai perkandami, spinduliuodavo daugybę įmanomų prasmių, lavindavo vaizduotę ir išsiskirdavo mistifikuotomis teorijomis, kartu atbaidydavo mąstyti tinginčią publiką. T. Malickui patinka žiūrovą įdarbinti detektyvu, raginti pačiam ieškoti atsakymų į daugybę užduodamų klausimų ir narplioti užuominomis ar herojų mintimis formuojamas interpretacijas.
Kūrinio struktūra nesilaiko chronologijos rėmų, panyra į šeštąjį dešimtmetį, keliauja per laiką, svečiuojasi veikėjų atmintyje, sapnuose, svajonėse, meditacijose ir galiausiai iškeliauja į nuostabaus grožio amžinybę.
Paslapties aura vyrauja ir režisieriaus asmeniniame gyvenime. T. Malickas kategoriškai vengia rodytis viešumoje, bijo fotografuotis ir sąmoningai neateina į spaudos konferencijas. Niekas nežino, kaip atrodo penkis filmus per 38 metų karjerą sukūręs neįtikimai drovus vyras iš Teksaso, ir jam patinka toks keistas statusas. Režisierius mėgsta rodytis savo filmų seansuose lyg neatpažintas vaiduoklis, o festivalių vadovai suteikia išskirtines teises užeiti pas operatorius ir patikrinti technikos kokybę.
Liepos 14 d. „Kino po žvaigždėmis“ seanse – Larso von Triero „Melancholija“. Pasaulio pabaigos saga su fantastikos elementais.
Nors filmas dažnai priskiriamas mokslinės fantastikos žanrui, fikcijos čia tėra tiek, kiek fantastinis į Žemę skriejančios planetos, pavadintos Melancholija, faktas. Režisierius pripažįsta, kad filmas gimė iš asmeninės patirties. L. von Trieras pasakoja, kad scenarijaus rašymas privertė jį kasdien keltis ir dirbti, kartu ir sveikti iš depresijos, kamavusios pastaruosius metus. Būtent terapeuto pastabos apie asmenybių skirtumus ir jų reagavimą į kritines situacijas inspiravo „Melancholiją“.
L. von Trieras filme per dviejų seserų personažus analizuoja melancholikų ir normalių žmonių elgesį kritinėje situacijoje – artėjant Melancholijos planetai, kuri skrieja Žemės link ir į pražūtį ketina nusinešti visą planetą.
Šiuos ir kitus filmus kviečiame žiūrėti visą vasarą Šiuolaikinio meno centro kiemelyje (Vokiečių g. 2) ketvirtadieniais–šeštadieniais nuo 22.30 val.
