Gražgarste vadinamos dvi giminingos bastutinių šeimos augalų rūšys:
laukinė daugiametė gražgarstė (Diplotaxis tenuifolia), lietuviškai – siauralapis šatreinis (laukinė traukė),
vienametė gražgarstė (Eruca vesicaria), lietuviškai – sėjamoji gražgarstė.
Sėjamoji gražgarstė
Plačiausiai paplitusi sėjamoji gražgarstė (Eruca sativa). Tai bastutininių šeimos aliejinis augalas, kilęs iš Viduržemio jūros regiono šalių ir Vakarų Azijos. Labai paplitusi visuose Italijos, Pietų Prancūzijos, Ispanijos, Graikijos, Turkijos, kituose regionuose.
Augalas yra garstyčių ir kopūstų giminaitis. Tai vienametis žolinis augalas, užaugantis iki 20−60 cm aukščio. Stiebas stačias, šakotas, truputėlį palinkęs. Lapai lancetiški, karpytais pakraščiais. Žiedai baltais vainiklapiais.
Paprastai sėjamoji gražgarstė naudojama kaip priedas prie patiekalų, ypač salotų. Lapų skonis stiprus, su garstyčių ir riešutų prieskoniu. Jauni lapeliai yra švelnesnio skonio, o senesni – aštresnio. Kuo dažniau juos skinsite, tuo daugiau bus priauginama naujų. Nuo krūmelio galima nupjauti visus lapus, paliekant 2 cm dydžio kotelius.
Geriausiu skoniu ir maistine verte pasižymi jauni lapeliai, kurių dydis 10–12 cm, o amžius – apie 3–4 savaitės. Tam, kad visada turėtume gero skonio lapų, sėjamąją gražgarstę reikėtų sėti keletą kartų per sezoną. Dažniausiai sėjama kas dvi savaites. Sėklos gali būti sėjamos tiesiai į žemę nuo gegužės iki rugpjūčio.
Gražgarstės auginamos šiltnamiuose ir atviroje dirvoje. Žiemą jos gerai auga ant palangių, vasarą galima auginti balkone. Auginant augalus ant palangių, šiaurinėje pusėje, ypač žiemą, reikalingas papildomas apšvietimas. Tam tinka įprastos fluorescencinės lempos. Žiemą apšvietimas turėtų būti prailgintas 4–6 valandomis.
Ant palangės ar balkone sėjamąsias gražgarstes galima auginti vazonuose, dėžutėse. Svarbu, kad jų gylis būtų ne mažesnis kaip 15 cm, o apačioje būtų indelis vandeniui nubėgti.
Sėjamųjų gražgarsčių sėklos sėjamos tiesiai į dirvą arba jos auginamos daigais. Jei norima sutaupyti sėklų ir greičiau gauti gausų derlių, geriausia daigus išsiauginti durpinėse ar plastikinėse daugiavietėse daigyklose, dedant po 2–3 sėklas į puodelį.
Augalams auginti geriausia nusipirkti jau paruošto universalaus substrato. Geriausiai tinka substratas, skirtas daigams auginti. Tinkamiausias pH 6–7. Galima sėklas sėti į dėžutes, o vėliau daigelius išpikuoti. Jie pikuojami, kai turi 1–2 tikruosius lapelius.
Lysvėse sėklos sėjamos 2–3 cm atstumu, gylis turėtų būti maždaug 1,5 cm. Vėliau daigeliai su dviem lapais išretinami, tarp augalų paliekant 8 cm. Tarp eilių paliekamas 30–45 cm atstumas. Pirmieji daigai pasirodo 5–6 dieną.
Sėjamoji gražgarstė, kaip ir daugelis kopūstų šeimos atstovų, mėgsta gerą apšvietimą. Jo trūkstant augalas ištįsta, sudarydamas silpną ilgų ir plonų lapų rozetę. Tačiau per daug tiesioginės saulės spindulių taip pat negerai, ypač jei veislė linkusi leisti stiebus su žiedynais.
Tada nustoja vystytis lapų rozetė, kadangi visos jėgos bus skirtos žydėjimui ir sėklų nokimui. Jei jau išaugo stiebas, jį reikia nuskinti, kad geriau vystytųsi keras ir augtų lapeliai. Tačiau maži žiedyno žiedai baltais vainiklapiais taip pat yra valgomi. Jie aštraus skonio, panašaus į lapų.
Tinkamiausia temperatūra sėjamajai gražgarstei augti – apie 16–18 °C, tačiau daugelis veislių atsparios nedideliems žemų temperatūrų svyravimams, didesnės įtakos kereliui formuotis neturi. O aukštoms temperatūroms jos labai jautrios. Esant aukštai temperatūrai ir trūkstant drėgmės, lapai tampa kartūs ir aitrūs.
Todėl auginant namuose ant palangės ar balkone vasarą, ypač pietinėje langų pusėje, reikalingas pavėsis, o retkarčiais ir apipurkšti, kad sumažėtų oro temperatūra.
Sėjamosios gražgarstės auginamos atvirame grunte, panašiai kaip salotos. Pagrindinė sąlyga yra drėgna ir puri dirva. Sėjamosios gražgarstės geriausiai auga puveningame, mineralinėmis trąšomis tręštame, lengvame ir drėgname priemolyje ar priesmėlyje. Nemėgsta įmirkusios dirvos, o rūgščią būtina pakalkinti. Jos linkusios kaupti nitratus, todėl nereikėtų pertręšti.
Augalus tenka laistyti reguliariai, dažnai ir gausiai, maždaug kas antrą dieną. Laistyti reikia šaknis, o ne lapus, kitaip gali susirgti lapų puviniu. Taip pat ypatingas dėmesys skiriamas dirvožemiui purenti (kiekvieną kartą po lietaus ar palaisčius), tuo pačiu metu ir ravima.
Pirmąjį derlių galima skinti praėjus maždaug trims savaitėms nuo sėjos (kai augalai yra 10–15 cm aukščio).
Siauralapis šatreinis
Laukinė daugiametė gražgarstė (Diplotaxis tenuifolia), lietuviškai siauralapis šatreinis (laukinė traukė), yra daugiametė arba vienmetė bastutinių šeimos lapinė, pikantiško skonio daržovė, itin populiari italų virtuvėje. Jos skonis šiek tiek stipresnis ir aštresnis negu sėjamosios gražgarstės. Labiau pakanti karštam orui. Jos lapai smulkūs, plunksniškai karpyti arba giliai dantyti. Vainiklapiai geltoni.
Šatreinis natūraliai paplitęs Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Pietvakarių Azijoje.
Šie augalai nereiklūs dirvožemiui, atsparūs šalčiui, gali augti net iki lapkričio mėnesio. Natūraliai užauga nuo 50 iki 150 cm aukščio. Daugiausia jų auginama Italijoje. Jie tinka auginti ne tik lysvėse, bet ir vazonuose ant palangių. Maistui naudojami tik jauni lapeliai.
Auginimo agrotechnika tokia pati kaip ir sėjamosios gražgarstės.
Daugiamečių siauralapių šatreinių kasmet sėti nereikia. Nupjovus lapus jie atželia, todėl kaskart galima pasiskinti šviežių.
Auginti verta
Kokiomis maistinėmis ir gydomosiomis savybėmis vertinga gražgarstė, teiravomės Danguolės AVIŽIUVIENĖS, Kėdainių rajono savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro direktorės.
Gražgarstė laikoma maistinga ir naudinga sveikatai. Ši prieskoninė, vaistinė salota puikiai tinka dietinei mitybai, nes teigiamai veikia medžiagų apykaitą, pasižymi tonizuojančiu poveikiu, joje gausu vitamino C.
100 g šių lapinių daržovių turi tik apie 5 kalorijas. Tai puikus užkandis, nes jos suteikia ilgai trunkantį sotumo jausmą, gerina virškinimą. Gražgarstės taip pat mažina cholesterolį, reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, sumažina širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Šiose daržovėse gausu antioksidantų, gliukozinolatų, kurie gali sumažinti plaučių, žarnyno, krūties, prostatos, kasos vėžio riziką.
Gražgarstėse gausu chlorofilo, kuris neutralizuoja toksines medžiagas, pelėsį. Daugiausia chlorofilo išlieka žaliose, neperdirbtose daržovėse. Gražgarstėse kalcio ir vitamino K yra net aštuonis kartus daugiau negu gūžinėse salotose, jose gausu geležies, vario ir kitų mineralų.
Šios medžiagos padeda išsaugoti sveikus kaulus. Minėtose salotose yra daug B grupės vitaminų ir folio rūgšties. Gražgarstės dažniausiai naudojamos kaip prieskonis, tačiau jų lapai ir stiebai puikiai tinka salotoms, sriuboms, košėms, padažams. Šios salotos dera su įvairiomis lapinėmis ir kitomis daržovėmis, jas tinka troškinti.
Roma STARKUTĖ
