Šiandien jaunai kaunietei atrodytų nieko nėra neįmanomo, ji kopia į aukščiausias uolas ir save išbando įvairiose veiklose.
Nugalėjo kūno kaustymą
Komplikacijas per gimdymą vienai iš dvynių patyrusiai Ernestai buvo diagnozuotas sunkios formos cerebrinis paralyžius. Gydytojai prognozavo, kad mergina niekada nevaikščios ir nekalbės.
Tačiau merginos tėvai nenuleido rankų ir vežiojo po visas, tuo metu buvusias, reabilitacijas: „Sustiprėjau per trejus metus. Gaudavau sanatorinį gydymą du kartus per metus, lankiau specialiąją mokyklą.“
Pasak Ernestos, didžiausi pokyčiai pasijuto pradėjus lankyti plastinės dramos trupę, Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centre: „Patekau į nuostabaus psichologo Jono Kilijono rankas, vėliau pradėjau lankyti laipiojimo centrą.
Specialistų nuoširdus darbas, begalinė motyvacija ir tikėjimas manimi padėjo man pasiekti didžiausią stebuklą.“
Mergina nugalėjo baisų kūno kaustymą, menkiausio jaudulio ar nerimo metu, nors daugybę metų tai jai atrodė visiškai neįmanoma.
Pakviesta į tuo metu vykusį projektą žmonėms su negalia, Ernesta atrado naują sporto šaką – laipiojimą: „Iš pradžių jame dalyvavo sveikesnė neįgaliųjų grupė, iš to paties neįgaliojo jaunimo centro, bet paskui laipiojimo centro įkūrėjai Ingai ir vadovei Eglei kilo mintis pasikviesti pasibandyti žmogų su sunkia fizine negalia.“
Tuo žmogumi tapo Ernesta: „Kai gavau pasiūlymą pirmiausia pagalvojau, ar jie bent suvokia, ką man siūlo? Bet mano įgimtas smalsumas nugalėjo ir išbandžiau viską, kas tuo metu atrodė neįmanoma.“
Iš pradžių merginai visiškai nesisekė lipti: „Ėmiau savimi nusivilti, ėmiau tikėti, kad laipiojimas ir aš neturime nieko bendro. Tokiomis negalios kaustomomis kojomis ir rankomis negali pavykti, tačiau suėmė pyktis ant savęs – ėmiau ir palipau keliais kibiais.“
Vedama ryžto, mergina sau atvėrė naujus ir nepakartojamus kelius: „Trenerės Anos Tron dėka, turėjau nepaprastų nuotykių Lenkijos uolose, išmokau net šiek tiek akrojogos elementų. Projekte „Draugystė veža“, pernai su trenere Silvija užlipome į aukščiausia apžvalgos bokštą Molėtuose. Labai džiaugiuosi, kad sutikau visus šiuos žmones, jie labai daug pakeitė.“
Padėjo teatro terapija
Atsistoti ant kojų merginai taip pat padėjo ir teatro terapija: „Kai teatro vadovas Virgis Bortkevičius atėjo dirbti į mūsų neįgaliojo jaunimo užimtumo centrą, buvau dar labai silpnutė. Iš pradžių jis net abejojo ar galėsiu vaidinti. Bet ta jo abejonė mane tik motyvavo, o matydamas mano pastangas, mokytojas motyvavo save ir pats.
Jo didžiausia svajonė buvo per teatrą mums padėti ne tik vaidinti, bet ir lavinti save, laisvinti kūną. Tai man buvo pavyzdys, galimybė prisiliesti prie profesionalios teatro kasdienybės.“
Klausydama mokytojo Ernesta pamažu stiprėjo, nors iš pradžių galėjo vaidinti tik sėdėdama vežimėlyje, tačiau vaidinimų metu vyras padėjo jai atsistoti ant kojų: „Sugalvodavo tokias roles, kad bent kelioms sekundėms atsistodavau. Sekundės virto minutėmis, minutės keliais žingsniukais, vaidyba su vaikštyne, o galiausiai ir visai be jos.
Taip pat, kaip ir man, padėti jis bandė ir kitiems mūsų trupės nariams, prieš repeticijas visų labai prašydavo prasimankštinti, prasitampyti, mokė įvairių kvėpavimų technikų, sėdinčius vežimėliuose motyvavo išbandyti mano nueitą kelią. Kas bandė, tam taip pat sekėsi, bet pritrūkus valios kaltindavo vadovą, kad šis nežino su kuo dirba, nors aš buvau gyvas jo pastangų pavyzdys.“
Tačiau merginos liūdesiui, šiandien ji nebevaidina: „Nežinau kas nutiko Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centrui. Kiek ankščiau visko buvo pasiekta, norėta - šiuo metu niekas nevyksta. Svarbiausi tikslai – dainuoti ir žaisti. Yra pykstama ant tų, kurie nori kažko daugiau.“
Nors mergina anksčiau šoko neįgaliųjų grupėje, vaidino plastinės dramos trupėje, daug apkeliavo ir išvažinėjo užsienio šalių, tačiau laipiojimas tapo viena iš pagrindinių jos veiklų.
Mergina dėkoja Dievui, kad tikrų pastangų dėką dabar turi galimybę realizuoti save laipiojimo centre: „Ne vien dėl treniruočių, bet dėl didžiulės jame tvyrančios šilumos, draugiškumo, vienas kito palaikymo. Net keista, kad dar kažkur taip gali būti.“
Šiandien didžiausias merginos rūpestis yra rasti terpę, kur ji galėtų su vadovu tęsti vaidinimus: „Noriu rasti tokių žmonių kaip aš, kurių svajonė būtų vaidinti, nebijant juodo, bet nuostabaus darbo su savimi. Atsiradus tokiems žmonėms, atrastume ir vietą kur galėtume tai daryti.“
Didžiausia Ernestos svajonė yra visai ne savanaudiška ir labai nuoširdi. Merginai svarbu, kad jos vadovo indėlis į teatrą ir žmones su negalia nebūtų užmirštas, o tinkamai įvertintas.
