Rugpjūčio 23 d., šeštadienį, 21.00 val. per Lietuvos televiziją bus rodomas Rusijoje uždraustas latvių dokumentinis filmas „Sovietų pasaka“. Tuo metu, kai Sovietų Sąjunga visam pasauliui kūrė pasaką apie kovą prieš fašizmą, nacių SS ir Sovietų NKVD bendradarbiavo su naciais ir dalijosi žudymo patirtimi.
Tai latvių režisierius Edvino Snorės sukurtas žiaurus ir užmaršuoliams bei nežinantiems atveriantis akis dokumentinis filmas, pasakojantis kraupią milijonų žmonių kančių ir 20 amžiaus baisiausių Europos totalitarinių režimų bendradarbiavimo istoriją.
Šį filmą būtina rodyti visur, ypač senojoje Europoje, kur vis dar gajūs – ypač tarp madingų intelektualų – mitai apie Sovietų Rusijos praeitį. „The Economist“ rašė, kad „Sovietų pasaka“ (angl. „Soviet story“) kol kas yra vienas galingiausių priešnuodžių istorijos iškraipymui.
Filmas intriguojantis, drąsus ir bekompromisis, sakoma žurnalo publikacijoje. Nors jis pradedamas nuo pasakojimo apie tai, kaip 1933 metais nužudomi 7 mln. ukrainiečių, filmas nėra sovietų vykdytų žiaurumų katalogas.
Pagrindinis jo tikslas – parodyti „filosofines, politines ir organizacines“ nacių ir sovietų sistemų sąsajas.
Vienas iš daugelio filme pasirodančių antikomunistinių šviesulių – Francoise Thomas – sako: „Nacizmas rėmėsi klaidinga biologija. Marksizmas – klaidinga sociologija“. Marksistų „naujojo žmogaus“ svajonę atkartoja nacių rasinės viršenybės idėja: naciai žudė daugiausiai dėl rasinių motyvų, o sovietai – dėl klasinių. Tačiau masinis žmonių naikinimas yra masinis žmonių naikinimas.
Tie, kurie simpatizuoja marksizmui, gali krūptelėti išgirdę, jog anglų romantizmo poetas Samuelis Tayloras Coleridge`as atsilikusias visuomenes vadino rasinėmis šiukšlėmis, kurios turi „pražūti revoliuciniame holokauste“. Arba tai, kad nacių partija savo ankstyvosiomis gyvenimo dienomis idealizavo Leniną (Josefas Gebelsas sakė, kad jis pagal didybę buvo antras po Adolfo Hitlerio), apie filmą pasakoja žurnalas.
Ko gera geriausiu filmo epizodu „The Economist“ vadina poromis rodomus beveik vienodo dizaino nacių ir sovietų plakatus: raumeningi darbininkai herojų pozomis reiškia paramą savo partijai ir valstybei, mažos šviesiaplaukės mergaitės spindi savo grožiu, kumščiai traiško priešus, plaktukai talžo grandines. Be svastikos ir kūjo su pjautuvu būtų sunku atskirti, kuris kieno.
Filme, anot žurnalo, intriguojamai iliustruojamas Molotovo-Ribentropo paktas: vokiečių lėktuvams bombarduojant Lenkiją nurodymai buvo perduodami per sovietų siųstuvus, sovietinė jūrų bazė šalia Murmansko padėjo naciams pulti Norvegiją, sovietų slaptoji policija padėjo ruošti Gestapo smogikus ir dalyvavo svarstant, kaip spręsti vadinamąjį „žydų klausimą“ okupuotoje Lenkijoje.
Sovietų ir nacių bendradarbiavimas buvo grįstas rašytiniu susitarimu – NKVD vadovo Lavrentijaus Berijos parašu patvirtintu dokumentu, kuris parodomas filme.
„NKVD pristatys sovietų vyriausybei programą, kurioje siūloma sumažinti žydų skaičių valstybės tarnyboje, siūlys stumti žydus bei jų palikuonis iš mišrių santuokų, iš kultūros ir švietimo sričių“, – teigia paskutinis rašto sakinys. Rusija teigia, kad šis dokumentas suklastotas.
Filmas atskleidžia, kad Viačeslavas Molotovas, tuometinis SSRS užsienio reikalų ministras, kovą prieš nacizmą vadino „nusikaltimu“. Kartu su kitais panašiais pasisakymais, šis buvo išspausdintas visuose sovietiniuose laikraščiuose. Po A. Hitlerio išdavystės šie puslapiai buvo skubiai paslėpti.
Kažkas panašaus nutiko ir Vakaruose. Nacių karo nusikaltėliai buvo prakeikti, o jų sovietiniai kolegos – pagerbti karo veteranai iki pat šios dienos, teigia „Economist“:
Bet koks bandymas įvykdyti teisingumą sukelia piktus protestus Rusijoje. „Šalin rankas nuo mūsų senelių“, – skandavo „Jaunosios Rusijos“ protestuotojai Maskvoje. Tačiau tiksliau būtų klausti: „Kas iš tikrųjų nutiko?“
Režisierius E. Šnorė kartu su rėmėjais iš Europos Parlamento sukūrė aštrų ir provokuojantį darbą. Filmo tonas, technika ir struktūra gali būti kritikuojami. Tačiau tie, kurie norėtų filmą uždrausti, pirmiausiai turėtų paneigti jo argumentus.
