Pragaištingai slenkančios valandos ir vis didėjantis neplautų kavos puodelių klanas kriauklėje, kambaryje riogsančios krūvos knygų ir konspektų, o ką jau kalbėti apie auksines mintis, užrašytas ant po ranka pasitaikiusių lapeliūkščių – būtent taip atrodo skrupulingo studento rengimasis egzaminui. O štai kolegos studentai gali į egzaminą ateiti tiesiai iš audringo vakarėlio. Kad ir kaip ten būtų, teisybės čia ieškoti tikriausiai neverta, o nuotykių tikrai galima.
Apie tai, kaip atrodė jų pačių įsimintiniausias egzaminas, naujienų portalas balsas.lt kalbino Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojus.
„Atsirūgę“ geri norai
Doc. dr. Zita Savickienė, VGTU Elektronikos fakulteto, Automatikos katedros vedėja, paprašyta papasakoti apie labiausiai atmintyje įstrigusį egzaminą, sakė: „Mūsų studijų laikais paskaitų lankymas buvo pravalomas visuose kursuose. Kiekvieną dieną seniūnai žurnale žymėdavo nelankančiuosius. O vėliau duomenis reikėdavo perduoti į dekanatą. Nors ir privaloma, dalis studentų paskaitų nelankydavo, paskaitų konspektų neturėdavo. O vadovėlių nebuvo pakankamai, jokių šiuolaikinių komunikacijų ir bendravimo priemonių nebuvo. Net paprastus laidinius telefonus ne visi turėjo. Tad tiems, kas nelankė paskaitų ir neturėjo konspektų, pasirengti egzaminui buvo nelengva. Aš paskaitas lankydavau, konspektus turėjau visai neblogus. Paprašė vienas kolega iš kitos grupės (jiems egzaminas buvo anksčiau už mus) paskolinti konspektą. Argi gaila, žinoma, paskolinau.
Prižadėjo tuoj pat po egzamino grąžinti. Patikėjau. Šiuolaikiniai studentai iš karto nusifotografuotų ar kitokiu būdu kopiją padarytų. O mūsų studijų laikais net paprasto lapo kopiją kur nors padaryti buvo didžiulė problema. Taigi, baigėsi egzaminas mano kolegos grupei, aš laukiu savo konspekto. O pasirodo, mano kolega į egzaminą net neatvyko. Nei adreso, nei telefono. Kadangi mes grupelėje planavome ruoštis egzaminui kartu, tai ir konspekto paieškas pradėjom kartu su visa grupele. Vargo turėjom pakankamai, pusę Vilniaus išmaišėm. Pavyko atgauti, bet iki egzamino buvo likusi tik viena diena ir viena naktis. Nors medžiagos buvo daug, bendromis jėgomis išsiaiškinome visus klausimus, ir visiems mūsų grupelės nariams sėkmingai pavyko išlaikyti egzaminą. Šis nutikimas įstrigo visam gyvenimui. Ir kartu buvo gera pamoka.“
VGTU Aplinkos apsaugos katedros docentė dr. Aušra Zigmontienė pasakojo, kad pats įsimintiniausias buvo filosofijos egzaminas, kuriam su kolegomis ruošėsi švęsdami grupės draugės gimtadienį. „Jo metu vieni kitiems pasakojom, ką buvom skaitę, ir filosofavom. Nusprendėm, kad pabandysim „ant fukso“ pafilosofuot ir egzamino metu. Svarbiausia, kad egzaminą visi išlaikėm“, – studentišką patirtį prisiminė dėstytoja.
Egzamine – tik neišmokti klausimai
VGTU Fundamentinių mokslų fakulteto, Informacinių technologijų katedros vedėjas doc. dr. Dmitrijus Šešokas pasakojo, kad net patys optimistiškiausi planai kartais pakrypsta studento nenaudai: „Dabar jau neatsimenu dalyko pavadinimo, tačiau tai buvo gana sunkus teorinis kursas iš mechanikos mokslų. Egzaminui reikėjo išmokti 30 temų. Buvo jau sesijos pabaiga, buvau pavargęs nuo studijų ir nusprendžiau, kad bus gerai, jeigu išmoksiu ir 25 temas.
„Logiškai“ pagalvojau, kokių temų per egzaminą „tikrai“ nebus, ir tų 5 temų nesimokiau. Ir veltui! Per egzaminą keli klausimai buvo kaip tik iš tų 5 temų. Sunku pasakyti, man buvo labiau pikta ar juokinga, tačiau ateityje šito metodo nebenaudojau. Per egzaminą gavau prastą pažymį ir teko iš naujo ruoštis perlaikyti, “ – kalbėjo dėstytojas.
Egzaminas pakeitė gyvenimą
Daumantas Stumbrys,VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto filosofijos ir politologijos katedros dėstytojas, kalbėdamas apie įsimintiniausią egzaminą, prisipažino, kad šis pakeitė jo gyvenimą: „Įsimintiniausias egzaminas visiškai pakeitė mano gyvenimą. O pasiruošimas jam buvo dar įsimintinesnis. Tai, kad dabar rankose turiu sociologo diplomą, – visiškas atsitiktinumas. Kai sugalvojau stoti į sociologijos magistrantūros studijas, neturėjau jokio supratimo apie tai, kas yra sociologija. Iš keleto draugų pasakojimų susidomėjau šiomis studijomis. Buvo ketvirtadienis, o egzaminas pirmadienį. Per savaitgalį turėjau pasiruošti egzaminui. Penktadienį susimedžiojau konspektus ir dvi dienas ruošiausi. Nuo ryto iki vakaro. Atėjo pirmadienis. Egzaminas. Prof. Dobryninas klausia, kas nori traukti bilietą. Vieną – visiems stojantiesiems. „Aš!“– sakau. Pagalvojau, jeigu jau taip spontaniškai nusprendžiau stoti į sociologiją, tai bent jau pats ištrauksiu bilietą. Ir ištraukiau. Tą, kurį mokėjau. Įstojau priešpaskutinis. Dabar rašau jums kaip sociologijos dėstytojas. Visiškas atsitiktinumas. Gyvenimas jų pilnas. Ypač jaunystėje.“
Paruoštukės ir šešių valandų trukmės egzaminas
Dr. Gintaras Stauskis, VGTU Architektūros fakulteto, Urbanistikos katedros profesorius, pasakojo: „Vienas įsimintiniausių – statybos mechanikos egzaminas. Dėstytojas išdalijo užduotis ir, palikęs mus spręsti, išėjo iš egzamino, o grįžo po šešių valandų. Jo sulaukė apie du trečdaliai grupės, o likusi dalis gavo skolą. Tai buvo kartu ir kantrybės pamoka, kuri paskatino ieškoti sprendimo net tuos, kuriems visai prastai sekėsi.
Taip pat įstrigo urbanistikos istorijos egzaminas: dėstytojas leido naudotis kokiomis tik norime knygomis ir užrašais, tačiau už egzaminą gavome skirtingus pažymius. Tuo metu visi stebėjomės dėstytojo įžvalga. Dažnai naudoju šį metodą ir pats, leisdamas studentams naudotis savais paskaitų užrašais. Atsakymai padeda įžvelgti žmogaus mąstymą, o ne tik įvertinti pateiktų faktų kiekį“, – kalbėjo dėstytojas.
Apie įsimintiniausius egzaminus kalbintas Bronislovas Spruogis, VGTU Transporto inžinerijos fakulteto Transporto technologinių įrenginių katedros profesorius, sakė, kad tokių studijų laikais tikrai būta: „Kadangi beveik visų studijų metu dirbau, visiems egzaminams ruošdavausi panašiai – dvi dienas prieš egzaminus skirdavau tik mokslams iš visos širdies ir beveik nemiegodavau. Egzaminų rezultatai nenuvildavo, tačiau labiausiai įstrigo, kaip teko ginti reputaciją dėl kaltinimų naudotis paruoštukėmis. Tą pačią dieną po išlaikyto egzamino susitikau netyčia dėstytoją, kuris privertė vėl traukti bilietą, mat rado auditorijoje paruoštukę. Ji buvo ne mano, tačiau teko maksimaliai susikoncentruoti ir suktis iš padėties, nors atrodė, kad viską esu pamiršęs.“
