Šie šeši variantai gali būti svarstomi ne būtinai pagal šių laikų realijas. Maskvos galimas įtraukimas į procesą atrodo įtikinamai tikriausiai tik tuo atveju, kuomet V. Putinas pasitrauks iš valdžios – daugelis galimų išeičių reikalauja iš Kremliaus bent teorinio sutarčių laikymosi ir noro spręsti problemas diskusijų keliu.
Maža to, artimiausiu metu negalime atmesti, nei naujų tarptautinės saugumo sistemos transformacijų, nei sukrėtimų, nei ryškių pokyčių pačiame „Ukrainos konflikte“ dėl dalyvaujančių jame šalių įsitraukimo. Pastarieji metai išmokė to, kad netgi pati neįtikinamiausia įvykių eiga negali būti visiškai atmesta.
Pirmasis scenarijus: Ukraina (kartu su Gruzija ir Moldova) lieka dabartinėje geopolitinėje „pilkojoje Europos zonoje“ ir gauna tik neformalų savo saugumo palaikymą iš Vakarų pusės.
Paprasčiausia išeitis iš dabartinės Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos situacijos be ryškių jų tarptautinės padėties pokyčių šiandien yra ir labiausiai tikėtinas scenarijus artimiausiais metais.
Galimi nauji šio scenarijaus posūkiai, pavyzdžiui, įvairios dvipusės partnerystės, projektai ir susitarimai. Tačiau galų gale tokios pavienės iniciatyvos, greičiausiai, paliks šias šalis be galimybės prisijungti prie europinės saugumo sistemos.
Iš vienos pusės, galima sąžiningai teigti, kad tik būtent šio scenarijaus skirtingų variantų aptarimas Ukrainai turi politinį tikslą.
Kita vertus, akivaizdu, jog ši ukrainiečių, gruzinų ir moldavų ateities perspektyva yra ne kas kita, kaip 1991-aisiais susiklosčiusios situacijos aptarimas. Šis scenarijus ir toliau kaups tas aplinkybes, kurios privedė prie 2014-ųjų katastrofos. Dalinė finansinė Vakarų pagalba Ukrainai, Moldovai ir Gruzijai, įvairios bendradarbiavimo schemos ir ribotas ginkluotės tiekimas, blogiausiu atveju, kada nors bus svarstomas kaip dėmesio atitraukimas nuo principinės šių trijų šalių tarptautinės problemos.
Šio varianto aptarimas artimiausiais metais yra būtinas – tuo labiau, kad neaišku, ar yra jam lygiaverčių alternatyvų. Tačiau, pernelyg didelis ar net išskirtinis dėmesys vien tik šiam tikslui gali nulemti tai, kad tiek Ukraina, tiek ir Vakarai, pamirš, jog šis scenarijus leis Europos viduje išsaugoti geopolitinę „skylę“. Kol šis trapus tarptautinių santykių Rytų Europoje modelis nebus pakeistas rimtesne struktūra, jis gali nulemti daug didesnę tragediją, negu tai, kas įvyko 2014-aisiais. Esmė ta, kad (anot šio scenarijaus) Ukraina, Moldova ir Gruzija turi tapti pačios pakankamai stipriomis, kad sugebėtų atlaikyti Rusijos puolimą. Tačiau, reikia pripažinti, tai yra naivi, ar net lengvabūdiška mintis. Tai, kad šios šalys savarankiškai gali susitvarkyti su naujais plataus masto rusų kariuomenės įsiveržimais, įskaitant karines oro ir raketų atakas – o būtent apie šį košmarą reikia kalbėti, jeigu rimtas šių trijų šalių nacionalinio saugumo bazinių klausimų aptarimas – tik saldi svajonė.
Antrasis scenarijus: susitarus Rusijai ir Vakarams, Ukraina gaus tam tikras saugumo garantijas, tačiau gali netekti dalies savo teritorijos ir/ar suvereniteto.
Jeigu pirmasis scenarijus šiandien yra laikomas labiausiai tikėtinas, tai antrasis, kartais vadinamas „finliandizacija“, per pastaruosius trejetą metų tapo labai populiarus tarp daugelio Vakarų Europos politikų, diplomatų, stebėtojų ir kai kurių analitikų Rusijoje. Idėja apie didžiulį sandorį tarp Maskvos ir Vakarų dažnai minima tiek žiniasklaidoje, tiek ir ekspertų diskusijų metu. Šio modelio atveju Ukraina turėtų būti pati suinteresuota stabilioje taikoje su Rusija. Tačiau, tvirtas sandoris su Maskva atrodo mažai tikėtinas be fundamentalių pokyčių dabartiniame Rusijos režime arba, mažų mažiausiai, jo užsienio politikos prioritetuose. Dabartinis Kremlius vargu ar iš tiesų pripažins Ukrainos suverenitetą arba sutiks kažkaip spręsti Krymo klausimą. Ką būtų galima įsivaizduoti, tai Rusijos pasitraukimą iš Donbaso mainais į daugelio Vakarų sankcijų nutraukimą.
Tikėtina, Maskva už tokią įvykių eigą pareikalautų iš Vakarų garantijų dėl Ukrainos nestojimo į ES ir NATO. Kremlius tikriausiai neatsisakys nuo Krymo ir nenutrauks savo marionečių Padniestrėje, Pietų Osetijoje ir Abchazijoje palaikymo. Tokiu atveju, toks asimetrinis susitarimas, kuris ignoruotų Kijevo interesus, taptų faktiniu JAV ir Didžiosios Britanijos įsipareigojimų Ukrainai žymiajame 1994-ųjų Budapešto memorandume atsisakymu.
Tokio tipo susitarimas dar labiau pakirstų jau ir taip 2014-aisiais suskeldėjusį pasaulinį būvį, ypač – tarptautinį branduolinio ginklo neplatinimo režimą.
Maža to, toks sandoris su Rusija dėl buvusios SSRS teritorijos turi karčios istorinės patirties. 1994-aisiais Budapešto memorandumu Rusija ir kitos didžiosios šalys – mainais į Ukrainos branduolinio arsenalo perdavimą Rusijai – įsipareigojo gerbti šios šalies teritorinį vientisumą, valstybės sienas ir politinį suverenitetą. ESBO patvirtintame 1999-ųjų Stambulo dokumente Rusija įsipareigojo išvesti savo negausų karinį kontingentą iš Padniestrės. 2008-ųjų Rusijos-Gruzijos taikos sutartyje, pasiektoje tarpininkaujant ES (taip vadinamas „Sarkozy planas“), Rusijos vadovybė sutiko išvesti kariuomenę iš Pietų Osetijos ir Abchazijos. 2014-ųjų Ženevos deklaracijoje, Minsko protokole ir memorandume, bei 2015-ųjų Minsko susitarime Maskva sutiko deokupuoti Donbasą.
Nė vienas iš Rusijos prisižadėtų įsipareigojimų (kaip ir eilės kitų dvišalių susitarimų tarp Rusijos ir Ukrainos, Moldovos bei Gruzijos) nebuvo įvykdyta, nors Maskva vienaip ar kitaip dažnai ir inicijavo šių dokumentų tekstų kūrimą ir pasirašymą. Dar vieno panašaus pobūdžio dokumento pasirašymas gali turėti tokį patį nieko vertą rezultatą.
Trečiasis scenarijus: laikantis savo 2008-ųjų Bukarešte išsakytų pažadų, NATO Ukrainai ir Gruzijai suteikia Narystės veiksmų planą ir, galų gale, priima šias šalis į aljansą.
Nemaža dalis Ukrainos ir Gruzijos politikų bei inteligentijos stabiliai palaiko šalių stojimą į NATO. 2008-aisiais Ukraina ir Gruzija oficialiai padavė prašymus stoti į šią organizaciją. Nors tie pareiškimai ir nesuteikė oficialių kandidatų statuso, tačiau aljansas tų metų memorandume pasižadėjo, kad abi šios šalys „taps aljanso narėmis“, nors ir nepatikslinus kokiomis aplinkybėmis ir kada.
Šio sprendimo problema yra ta, kad NATO nėra organizacija paremta nacionaliniu pagrindu. Sprendimas dėl priėmimo turi būti priimtas visų jos narių vienbalsiai. Tokiu būdu, visuomet atsiras bent kelios šalys, kurios prieštaraus tokių valstybių atsiradimui, kol iš esmės nebus išspręsti teritoriniai ginčai su Maskva.
Paradoksalu, tačiau Ukraina ir Gruzija, tikriausiai, galės tapti NATO narėmis tik tuomet, kai joms to nebereikės, t. y. kuomet bus išspręstas konfliktas su Rusija.
Moldova dar 1994-ais paskelbė apie savo, kaip „neblokinės valstybės“ statusą.
Ketvirtasis scenarijus: Prisijungimas prie ES, kaip Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos saugumo stiprinimo instrumentas.
Skirtingai nuo tolimesnės NATO plėtros į rytus trikdžių, kol nebus išspręstas Ukrainos ir Gruzijos konfliktas su Rusija, šių šalių stojimas į ES – daug mažiau politizuotas klausimas. ES nėra gynybinis aljansas, todėl aljanso šalims naujų narių priėmimo klausimas tampa daug mažiau rizikingu.
Šis žingsnis, nors kol kas dar labiau žvelgiamas kaip ateities perspektyva, jau dabar suteikia ir politinį svorį. Vien 2014-aisiais šių trijų posovietinių respublikų pasirašytas Susitarimas dėl asociacijos palaipsniui stiprina šių valstybių ryšį su ES bei leidžia jau dabar dalyvauti bendroje Europos Sąjungos ekonominėje ir teisinėje erdvėje. Įvykdžius Susitarimų nurodymus, šioms šalims įsilieti į bendrą europinę erdvę iš esmės liktų tik formalumai.
ES, nors ir nebūdama kariniu aljansu ir neduoda tokių vienareikšmių saugumo garantijų, kaip NATO, tačiau šio aljanso šalys yra taip tampriai susietos tarpusavyje, kad jos paprasčiausiai negali nebūti geopolitinėmis sąjungininkėmis. Tokiu būdu Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos stojimas į ES gerokai padidintų šių šalių vertę saugumo prasme ir geopolitiškai bus ne toks sudėtingas, kaip NATO plėtros klausimas.
Penktasis scenarijus: gauti taip vadinamą JAV pagrindinės ne NATO šalies-sąjungininkės statusą ir/arba pasirašyti susitarimą dėl saugumo Budapešto memorandumo pagrindu.
Subyrėjus SSRS Ukraina paveldėjo trečiąjį pagal dydį pasaulyje branduolinio ginklo arsenalą, kuris gerokai viršijo pagal galvučių kiekį tuometines Kinijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos atsargas. Savaime suprantama, Kijevas 90-ųjų pradžioje neturėjo galimybių panaudoti didžiosios šių ginklų dalies. Tačiau šis arsenalas, taip pat ir gamybiniai pajėgumai, ilgainiui būtų leidę Kijevui sukurti nedidelį, tačiau funkcionalų ir ganėtinai grasinantį branduolinį padalinį.
Tuomet pasirašytas memorandumas, nors ir nesuteikęs garantijų, o tik „užtikrinimą“ (memorandumo tekste yra nurodytas žodis „assurances“, o ne „guarantees“) neišgelbėjo nuo Rusijos agresijos ir Krymo aneksijos.
Ateityje Ukrainai galbūt derėtų kreiptis į kitas memorandumo dalyves su prašymu patvirtinti 1994-ųjų susitarimą ir tai padaryti net ne tiek dėl pačios Ukrainos saugumo, o kiek dėl pasaulinio branduolinių ginklų neplatinimo režimo išlaikymo.
Standartinis JAV visame pasaulyje taikomas saugumo užtikrinimo formatas – taip vadinamas Pagrindinis ne NATO sąjungininko statusas, kuriuo yra numatomos galimybės bendradarbiauti saugumo srityje ir kuris gali būti palydimas karinės pagalbos sutartimi tarp Vašingtono ir jų sąjungininkų. 2014-ųjų gruodį JAV Kongrese jau buvo rimtai svarstomas šis Ukrainos statuso klausimas, tačiau paskutinį momentą ši įstatymų projekto dalis buvo išbraukta ir galutinio teksto. 2017-ųjų kovą Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė rezoliuciją, kurioje oficialiai kreipiamasi į JAV, kad ši suteiktų tokį statusą.
Akivaizdu, kad tokios sutarties, kartu įtraukiant ir Didžiąją Britaniją, dar nėra todėl, kad šios abi didžiosios pasaulio valstybės rizikuoja labai greitai įsitraukti į konfliktą dėl Ukrainos su Rusija. Kita vertus, toks žingsnis padidintų Rusijos hibridinio karo prieš Ukrainą kainą, ir tuo pačiu galėtų užkardyti Maskvos puolimą. Maža to, užtikrinus Ukrainai saugumą kažkuo tvaresniu negu Budapešto memorandumu, suteiktų ir visam pasauliui daugiau pasitikėjimo tarptautine teise iš esmės.
Tokiu atveju, JAV ir Didžioji Britanija gali pasiryžti atnaujinti Budapešto memorandumo įsipareigojimu, ne tiek dėl Ukrainos, kiek dėl tolimesnio branduolinių ginklų neplatinimo sutarties režimo gyvavimo.
Šeštasis scenarijus: Ukraina, Gruzija ir Moldova, o taip pat eilė pokomunistinių valstybių, jau esančių NATO šalimis, sudarys koaliciją, įgyvendinančią seną lenkų „Tarpjūrio“ idėją.
Geopolitinė Kijevo, Kišeniovo ir Tbilisio situacija – vertinant abstrakčiai – panaši į naujų valstybių, atsiradusių po Pirmojo pasaulinio karo, tokių kaip Lenkija, Čekoslovakija, Lietuva, Latvija, Estija situaciją. Tarpukariu, kaip ir šios valstybės, Ukraina, Gruzija ir Moldova dabar atsidūrusios tam tikroje geopolitinėje „skylėje“, ir jų suverenitetui gresia revizionistinės valstybės išpuoliai. Rusija jau spėjo visas jas tris paversti „neįvykusiomis valstybėmis“ aktyviai palaikant ir skatinant jos separatistinius judėjimus. Be Maskvos pagalbos, šešių separatistinių judėjimų šiose valstybėse išvis nebūtų buvę. Rusija taip pat yra susijusi su separatizmu Azerbaidžane, kur Maskva padeda Armėnijai, kuri savo ruožtu palaiko Kalnų Karabacho separatistus.
Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas ir Moldova šiuo metu įeina į taip vadinamą Ekonomikos ir demokratijos vystymosi organizaciją. Keturių šalių dalyvavimas šioje koalicijoje bent iš tolo primena jau minėta „Intermarium“ („Žemės tarp jūrų“) projektą. Po imperijos griūties lenkų ir kitų buvusių imperijų šalių politikai Europoje vystė idėją dėl bendro šalių tarp Baltijos, Juodosios ir Adrijos jūrų aljanso.
Pagrindinė „Tarpjūrio“ ir panašių projektų idėja yra ta, kad sustiprintų pavieniui nepajėgiančių apsiginti valstybių gynybos pajėgumus, sukūrus sąjungą, kuri sukurtų buferinę zoną galimiems Vokietijos ar Rusijos/SSRS revanšistiniams žygiams. Tačiau ši idėja taip ir nebuvo pradėta įgyvendinti – ir net nesugebėjo sustabdyti Antrojo pasaulinio karo pradžios.
Nepaisant kaip ir bendrų Centrinės ir Rytų Europos interesų saugumo klausimu, daugiau nei deklaratyvūs susitarimai dėl „tarpusavio pagalbos“, pajudėta šiuo klausimu nebuvo. Ir taip, nepaisant to, kad tam pačiam Azerbaidžanui pavyko pasirašyti bendradarbiavimo, įskaitant ir karinį, sutartį su NATO šalimi Turkija, o JAV turi analogiškas sutartis su kitomis ne NATO šalimis.
Išvados
Nė vienas iš šešių scenarijų nedžiugina. Pirmasis, apie išsaugotą „pilkąją zoną“, šiandien atrodo labiausiai tikėtinas. Tačiau jis, tikėtina, remiantis praeities pamokomis, iš esmės yra siena tunelio pabaigoje.
Likę penki scenarijai, priešingai, suteiktų rimtesnius saugumo ir teisinius mechanizmus dabartinėje „pilkojoje zonoje“. Tačiau šie scenarijai, kad ir kiek atrodytų naudingi Ukrainai, Gruzijai ir, iš dalies, Moldovai, šiuo metu atrodo mažai tikėti. Labiausiai tikėtina, kad jie bus, jeigu kada nors išvis bus, orientuoti į tolimesnę ateitį.
