Robertas Hansenas (nuotr. Mixstuff.ru)
1982 metais Aliaskoje, Niko upės slėnyje, du medžiotojai aptiko kyšantį iš žemės batą. Jeigu jie ir džiaugėsi radiniu, tai neilgai, nes viduje buvo žmogaus pėda...
Neužilgo tame pačiame rajone buvo rasti keturi kūnai – visi jie buvo Ankoridžo mieste gyvenusių moterų palaikai. Vietos valdžios pastangos surasti žudiką buvo bergždžios, kol vienai iš aukų pavyko išsigelbėti, pakelėje įsėdus į pravažiuojantį sunkvežimį – visai kaip 90 proc. panašaus siužeto filmų.
Išgąsdinta moteris, pasirodo, buvo prostitutė. Ankstų vakarą į ją kreipėsi rudaplaukis vyras su pasiūlymu kartu praleisti laiką jo miško trobelėje, kur jie nuskrisią lėktuvu. Įtarusi, kad čia kažkas negerai, moteris pabėgo iš aerouosto, kol vyras į lėktuvą pylėsi degalų. Jai pavyko atpažinti lėktuvą, kurio savininkas, kaip paaiškėjo, buvo vietinis medžiotojas rekordininkas Robertas Hansenas. Po to, kai policija R. Hanseno namuose aptiko dingusių moterų brangenybes, jam teko prisipažinti, kad jis medžiojo ne vien tik briedžius.
R. Hansenas paaiškino tyrėjams, kad moteris pagrobdavo, grasindamas ginklu, nusigabendavo į savo trobelę miškų glūdumoje, nurengdavo (kai kada dar užrišdavo akis), ir išleisdavo į mišką. Vėliau, suteikęs aukai galimybę išsigelbėti, R. Hansenas sekdavo jos pėdsakais, kad susektų ir pašautų kaip medžiojamąjį žvėrį, įgyvendindamas praktikoje gal kokio tuzino filmų siužetą, kur vienas žmogus medžioja kitą.
Beje, jeigu kam įdomu, R. Hansenas užsiiminėjo šia netradicine safario rūšimi gana ilgai. Valdžios institucijos, ketinusios apkaltinti jį keturiomis žmogžudystėmis, gerokai nustebo, kada jis prisipažino pašovęs 21 auką (nors, argi galima tiksliai pasakyti, kiek sumedžiota, kai kalbama apie tokį menkniekį – žmonių medžioklę). Už savo hobį R. Hansenas buvo nuteistas kalėti 461 metus pataisos kalėjime. Informacija tiems, kas pamanė, kad mes pajuokavome dėl filmų šia tema – aukščiau aprašytų įvykių pagrindu sukurtas filmas Rusijos ekranuose pasirodo jau šį mėnesį (Hansenui pagal siužetą skersai kelio stos Nikolas Keidžas – Nicolas Cage).
2. Baltą chalatą vilkintis žudikas suspėja pasiųsti į aną pasaulį šimtus žmonių
Haroldas Šipmenas (nuotr. Mixstuff.ru)
Tarkime, kažkur dirba praktikuojantis gydytojas psichiatras, draugingai nusiteikęs ir patikimas iš pažiūros, bet viduje trokštantis kraujo. Jis pasisodina jus ant apžiūros stalo, pasiūlo atsipalaiduoti, sako, kad „dabar jums įkąs uodelis“, o paskui jūs užmiegate, kad daugiau nebepabustumėte.Viena nekalta auka po kitos, be jokio motyvo, paprasčiausiai dėl to, kad žudikui patinka pats procesas. Dabar paklauskite savęs: „Kiek žmonių padėjo savo gyvybes iki tol, kol kažkas įtarė kažką negero“? Tuzinas? Penkiasdešimt? Šimtas?
Haroldas Šipmenas (nuotr. Mixstuff.ru)
Bus per mažai.
Daktaras Haroldas Šipmenas ir buvo tas draugiškas gydytojas, kurio pacientų mirtingumas buvo gana didelis.
Belieka tik spėlioti, ar H. Šipmenas žudė žmones Jorkšyre, tačiau neabejotinai galima teigti, kad jo darbeliai Haidos medicinos centre pastatė jį į vieną gretą su pačiais produktyviausiais serijiniais žudikais Didžiosios Britanijos istorijoje. Kolegos tikriausiai susimąstydavo, kaip gi jam pavyksta taip lengvai pernešti netikėtas stebėtinai didelio pacientų skaičiaus skaičiaus mirtis, tačiau dėl įkalčių ir motyvo nebuvimo valdžios institucijos galėjo jį įtarti nebent neprofesionalumu.
Įkliuvo H. Šipmenas dėl savo godumo. Susidorojęs su eiline auka – turtinga moterimi, kuri buvo merė, žudikas neapdairiai suklastojo jos testamentą, norėdamas pasigvelbti mirusiosios turtą. Savo nelaimei, dokumentų klastojimo reikaluose H. Šipmenas, pasirodo, nebuvo toks apsukrus, kaip senukų nuodijime. Kada aukos artimieji iškėlė sau klausimą, kokiais motyvais vadovaudamasi ji paliko visą savo turtą šeimos daktarui – tyrimas pajudėjo iš mirties taško. Ekshumavus daktaro H. Šipmeno pacientus, visų siaubui paaiškėjo, kad dauguma iš jų mirė nuo morfijaus perdozavimo. Kiek? Oficialiai jam galėjo pripaišyti 15 mirčių, nors tolesnis tyrimas parodė, kad aukų skaičius galėjo siekti 250.
Nuteistas 15 kalėjimo iki gyvos galvos bausmių H. Šipmenas kurį laiką susilaikė nuo žudymo, kol pagaliau susirado naują auką – save patį. Jis įvykdė savižudybę savo kameroje.
3. Akinis žudikas iš Teksaso
Charlesas Albrightas (nuotr. Mixstuff.ru)
Charlesas Albrightas buvo gana talentingas vyrukas. Jis mokėjo kelias kalbas ir netgi dėstė gamtos mokslus. Jis žmonėms sudarydavo teigiamą įspūdį, buvo charizmatiškas ir laimingai gyveno santuokoje. Jis buvo futbolo treneris, padėdavo jaunesniųjų grupės berniukams skautams ir buvo pasirengęs visada ištiesti pagalbos ranką į bėdą patekusiam draugui. Jis buvo geras vaikams. O dar jis žudydavo prostitutes ir išpjaudavo joms akis.
Vargu ar mums pavyks sužinoti, kokia iš tikrųjų buvo Charleso, taip ir nepripažinusio savo kaltės, keisto polinkio priežastis, tačiau mes galime padaryti tam tikras prielaidas, analizuodami jo praeitį. Vaikystėje juo buvo labai rūpinamasi, jis buvo beveik išlepintas vaikas. Iš pat mažens Charlesas susidomėjo medžiokle ir ėmė daryti žvėrių iškamšas. Tik štai tėvai gailėjo pinigų stiklinėms akims pirkti, ir C. Albrightui tekdavo panaudoti sagas. Taip, šiek tiek keista, bet į būsimą serijinį žudiką kol kas nelabai panašu, tiesa?
Užtat koledže Charlesas turėjo draugą, kuris vieną kartą susipyko su savo mergina ir išmetė visas jos nuotraukas. Charlesas tas nuotraukas rado, iškirpo iš jų visas akis ir išklijavo draugo kambaryje. Štai čia koks nors sumanus detektyvas jau galėtų įtarti kažką negero.
Dabar persikelkime į 1990 metus, kada Dalase buvo rasta negyva prostitutė. Kai buvo pakelti negyvėlės vokai akių spalvai nustatyti, paaiškėjo, kad to padaryti nepavyks – akių tiesiog nebuvo. Tokiu būdu, jau ir taip nesėkminga diena buvo sugadinta galutinai.
Netrukus buvo rasti dar du lavonai be akių, ir žiniasklaida pakrikštijo žudiką „Dalaso mėsinėtoju“. Tačiau po trečiosios žmogžudystės „mėsinėtojas“ vis dėlto paliko nelemtų įkalčių, ir policija veikiai jį areštavo. Teismas pasiuntė jį už grotų, ir nuo to laiko jis naudingai leidžia laiką kameroje. Pokštas, bet jis, žinoma, piešia akis.
4. Kruvinieji Benderai
Kate Benderas (nuotr. Mixstuff.ru)
Gyvenimas Amerikoje po pilietinio karo buvo pilnas pavojų ir rizikos. Bebaimiai persikėlėliai, keliavę į Vakarus per buvusias Kanzaso indėnų teritorijas, visuomet džiaugdavosi gavę prieglobstį, galintį juos apsaugoti nuo darganos ir banditų. Labai tikėtina, kad Benderų ūkis, įsikūręs Labeto apygaros vakaruose, buvo panašus į tokį prieglobstį. Bet nakvynės kaina buvo, ko gera, per aukšta – daugeliui svečių teko net savo galvą paaukoti.
Benderai: Jonesas, jo žmona, sūnus Jonesas jaunesnysis ir duktė Kate, atrodo, buvo išeiviai iš Vokietijos, nors tiksliai pasakyti niekas negalėjo, bet visi atkreipė dėmesį į jų žaismingą akcentą. Be to, Kate apylinkėse garsėjo kaip būrėja ir gydytoja. Tokiu būdu vyrai, kuriuos patraukdavo Kate „antgamtiški sugebėjimai“ (krūtys), irgi dažnai užsukdavo į svečius. Reikia pripažinti, kad nuspėti žmogaus ateitį ne taip jau ir sudėtinga, ypač tada, kai jam yra likę gyventi kokias penkias minutes.
Svečias buvo sodinamas už stalo galo, čia tuojau turėjo būti atnešama karšto maisto, bet vos tik svečias atsisėsdavo, šeimos galva arba jo sūnus iššokdavo iš po užuolaidos ir smogdavo į galvą plaktuku. Neaišku, ar auką paklausdavo prieš pat nužudymą: „Vieną ar du gabaliukus cukraus?“, - bet visiškai galimas daiktas, kad taip ir būdavo. Susidorojus su svečiu pastarojo kišenės būdavo ištuštinamos, o kūnas pro liuką keliaudavo į rūsį, kad vėliau jam būtų rasta paskutinio prieglobsčio vieta kažkur prerijose.
Benderų verslas klestėjo 18 mėnesių, pakol jie neapsimovė su daktaru Williamu Jorku – armijos pulkininko broliu. Brolis dingusiojo ieškoti pasiuntė būrį kareivių. Pėdsakai atvedė į Benderų ūkį, tačiau šie suprato, kad yra nutverti (o plaktukais čia neatsiginsi) ir dingo nakties tamsoje. Valdžios žmonės rado paslėptus lavonus, bet pati šeimynėlė išnyko kaip dūmas. Kas jiems nutiko po to? Niekas nežino. Per sunku sugalvoti šiai istorijai kokią nors nesiaubingą pabaigą?
5. Kultai aukojant žmones buvo visiškai realūs
Deivė Kali (nuotr. Mixstuff.ru)
Pamenate niūrų kultą, kur buvo aukojami žmonės, iš filmo „Indiana Džounsas ir Likimo šventovė“ („Indiana Jones and the Temple of Doom") . Šie žmonės iš tikrųjų egzistavo. Apie Tugų kultą pasklido blogos šnekos XVIII ir XIX amžiuose, kai britai buvo okupavę Indiją – šimtais buvo žudomi nieko neįtariantys keliauninkai. Jie egzistavo gana ilgai – pirmosios žinios apie juos pasirodė 1356 metais. Per tą laiką Tugai paaukojo dešimtis tūkstančių žmonių indusų griovimo deivei Kali, kuri paprastai vaizduojama besišypsanti ir apsikarsčiusi peilių ir amputuotų žmonių kūno dalių rinkiniu.
XIX amžiaus pradžioje kulto lyderiu buvo žmogus, žinomas kaip Tugas Bechramas, gyręsis 125 žmonių nužudymu. Be to, kaip jis pats sakė, dalyvavo 931 žmogaus nužudyme, atliekant ritualines apeigas. Iš tikrųjų stebuklingu būdu širdžių iš žmonių jie netraukdavo, o prisėlindavo iš užpakalio su ceremonialine medžiagos atraiža – rumalu. T. Bechramas kaip rumalą naudodavo savo juostą, kurioje buvo įsiūtas medalionas. Jis sugebėdavo meistriškai užmesti medalioną tiksliai ant aukos Adomo obuolio, kad maksimaliai padidintų smaugimo efektyvumą.
Kolonijinei britų valdžiai galų gale pavyko sučiupti T. Bechramą, ir šis tuojau pat išsižadėjo Tugų „gyvenimo kredo“. Jam padedant Tugų kultas buvo išrautas su šaknimis, o siaubo karalystei atėjo galas. Ne taip paprasta buvo su Anioto kultu Nigerijoje.
Britų kolonijinė valdžia susidūrė su Anioto XX amžiaus pradžioje, kada taip vadinami „žmonės leopardai“ ėmė masiškai žudyti žmones ir grobti vaikus. Gandai pasitvirtino, bet tik iš dalies: pasirodė, kad „žmonės leopardai“ buvo pižonų minia, užsimetusi leopardų kailius.
Tai buvo Anioto kulto nariai, garbinantys leopardą. Galima tvirtinti, kad kultas egzistavo daugelį amžių, o jo pradininkai buvo egiptiečių dievo Osirio kulto tarnai. Kulto propaguotojai tikėjo, kad gali persikūnyti į leopardus, nors iš tikrųjų jie tik užsimesdavo lietpalčius iš leopardo kailio, o prie rankų prisitvirtindavo nagus ir peilius. Atrodo, kad universaliu bet kokios problemos sprendimo būdu – ar tai būtų nederlius, ar liga – Anioto kulto propaguotojai laikė žmonių aukojimą.
Vien tik 1946 metais buvo įvykdytos 48 žmogžudystės. 1947 metais – dar 43, ir baltieji kolonistai sunerimo, supratę, kad dabar atėjo jų eilė. Kulto propaguotojai buvo apsupti ir sunaikinti, bandant įrodyti vietiniams vadams, kad jokių nemirtingų žmonių leopardų su antgamtinėmis savybėmis nėra. Po žiaurių egzekucijų praėjusio amžiaus 5-ojo dešimtmečio pabaigoje apie Anioto niekas daugiau nebegirdėjo... nors ne – 2011 metais kulto tarnas nužudė vaiką.
6. Elžbieta Batori
Elžbieta Batori (nuotr. Mixstuff.ru)
Elžbieta Batori buvo vengrų grafienė, gyvenusi XVI amžiuje. Ji turi daug šansų tapti pačia produktyviausia serijine žudike žmonijos istorijoje. Niekas tiksliai nežino, kiek žmonių padėjo galvas baisiojoje grafienės pilyje. Analitikai užtikrintai prisikasa iki 650, bet paskui, susimaišę skaičiuose, suapvalina skaičių iki 1000.
Tikriausiai, dauguma istorijų, girdėtų apie grafienę Batori, yra išgalvoti dalykai, juk tais laikais istorija buvo neatskiriama nuo folkloro, ypač, jeigu buvo kalbama apie kažkokį žmogų, panašų į Bramo Stokerio knygų personažus. Todėl dalis liudijimų (pavyzdžiui, apie Batori suartėjimą su Šėtonu), greičiausiai, nėra visiškai patikimi.
Nekelia abejonių tai, kad ji buvo save įsimylėjusi aristokratė, pamišusi dėl savo grožio – jos paveikslas galėjo idealiai tikti bet kuriai iš brolių Grimų pasakų. Plačiai paplitęs požiūris, kad senstanti grafienė, desperatiškai mėgindama susigrąžinti jaunystę, ėmė maudytis savo jaunų tarnaičių kraujyje, gal būt, atrodė logiškas, žiūrint iš XVI amžiaus mokslo pozicijų. Tačiau rimčiau į faktus žiūrintys tyrėjai kelia kur kas arčiau tiesos esančią teoriją apie tai, kad Batori buvo siaubinga bjaurybė, pergyvenusi pačią didžiausią vidutinio amžiaus krizę per visą istoriją.
Kaip ten bebūtų, visi mokslininkai sutinka su tuo, kad Batori išsiliedavo ant jaunų merginų, mirtinai jas užkankindama, mušdama, degindama, užšaldydama ir kandžiodama aukų veidus. Apie to laiko žurnalistinių tyrimų kokybę kalba tas faktas, kad merginos ir toliau įsidarbindavo grafienės pilyje, nepaisydamos įtartinos kadrų kaitos.
Galų gale, karalius nusprendė, kad reikia nutraukti grafienės darbelius, kol Vengrija nepavirto didžiausiu mėsos kombinatu Europoje. Tačiau patraukti grafienę baudžiamojon atsakomybėn pabijota dėl galimos aukštuomenės reakcijos. Tad Batori buvo uždėtas namų areštas iki gyvos galvos. Laimei, tuo metu gyvenimo trukmė nebuvo didelė.
