Jau šimtas dienų, kaip Juozas Imbrasas inauguruotas sostinės meru. Bet ar tikrai jis valdo Vilnių, klausia „Veido“ žurnalistė Jonė Kučinskaitė
Automobilių spūstys, kokių iki šiol vasaromis nebūdavo, žargonas, tinkantis nebent statybų „prarabui“, ir tylėjimas, kai partijos kolegos tiesiog buldozeriu stumia sprendimus, pavojingus miesto plėtrai. Tai didžiausi naujojo miesto mero šimto dienų darbai.
Iš mero lūpų – rusiški keiksmai
Miesto taryba iki rugsėjo 12-osios atostogauja, tad įprastinis gyvenimas gerokai sulėtėjęs.
Dešinioji opozicija konservatoriai ir liberalcentristai bei paskiri valdžios koalicijos atstovai iš socialdemokratų ir liberalų sąjūdžio frakcijų iki rugsėjo laikinai atidėjo interpeliacijos merui klausimą. Tiesa, jie ir toliau slapčia susitikinėja. Bet kol kas maištautojai neturi užsitikrinę 26 balsų, reikalingų miesto valdžiai nuversti.
Iš pirmo žvilgsnio nuo to laiko, kai merijos devynioliktąjį aukštą paliko Artūras Zuokas, lyg ir niekas nepasikeitė. Tiesa, sekretorė nauja. Ponia Ana, kalbanti su aiškiai pastebimu rusišku akcentu, mums pasiūlo prisėsti. Bet nespėjus nė apsidairyti tarpduryje pasirodo lino marškiniais ir tokiomis pat kelnėmis apsitaisęs meras.
"Atostogauju, todėl ir apranga nedarbinė, – pirmas pradeda kalbą J.Imbrasas ir pasiūlo pereiti į gretimą kabinetą. – Ten vyrai posėdžiauja", – paaiškina meras.
Jam beuždarant savojo kabineto duris prie ilgo posėdžių stalo pamatau energingai palinkusį vicemerą liberaldemokratą Evaldą Lementauską ir dar keletą jo aplinkos žmonių. Bet jų veidų nespėju gerai įsidėmėti, nes meras familiariai pačiumpa už parankės ir nutempia į svečių kambarį.
Sostinės vadovas pirmas klesteli į minkštasuolį, mes įsitaisome kitapus stalo. "Ką tik grįžau iš Talino. Va, ten tai pažanga. Kultūros koks lygis. Tikri europiečiai. O pas mus? Pristatyta stiklinių bokštų. Kažkoks pigus populiarumas, mužikiškumas. Tik išėjau iš Vilniaus oro uosto – provincija. Šūdas čia, o ne pažanga", – J.Imbrasas atviras, lyg šnekėtų darbų vykdytojas per susirinkimą su keletą dienų užgėrusiais ir dėl to laiku nespėjusiais baigti objekto statybininkais.
Bet tai tik mūsų pokalbio pradžia. Vilniaus vadovas šneka monologu ir žurnalistei su klausimais nėra kada įsiterpti. Jis negaili riebių keiksmų nei savo pirmtakui A.Zuokui, nei buvusiam bendražygiui konservatoriui Kęstučiui Masiuliui, nei žurnalistams, rašantiems apie miesto gyvenimą.
Sekretorė įneša į kabinetą naujausią mūsų savaitraščio numerį, kuriame spausdinamas trumpas interviu su atvirai J.Imbrasui oponuojančiu socialdemokratu, kaip galimu pretendentu į sostinės vadovus vadinamu Romu Adomavičiumi.
Atsivertęs interviu meras dar labiau pritvinksta pykčio: "Jolki", nuo pirmų mano darbo dienų "Rubicon", garantuoju, A.Zuoko padedamas, bandė Vilnių apverst šiukšlėmis... Arba kamščiai. "Jolki palki" – vidury dienos neveikia šviesoforas Laisvės prospekto ir Ukmergės gatvių sankryžoje. Pasirodo, policija paprašė, kad jis būtų išjungtas, nes patys nori reguliuoti. O policininkai stovi "ruki v briuki" ir juokiasi... Tai ar bereikia didesnio išgverimo? To Taline nėra. Bet kad to nebūtų, reikia, jog pokyčiai prasidėtų nuo valdžios: prezidento, premjero, Seimo pirmininko, mero".
Neaiškių grupuočių įtaka J.Imbrasui
Keiksmai iš mero lūpų dingsta tik tada, kai jo užklausiame apie partijos lyderį Rolandą Paksą, paskui kurį J.Imbrasas ėjo iš partijos į partiją kaip Sanča Pansa paskui Don Kichotą.
"Aišku, aš įsiklausau į partijos ir pirmininko R.Pakso nuomonę. Taigi yra partinė struktūra. R.Paksui iš šono geriau matyti nei man, čia sėdinčiam užsiknisus. Aš pasitariu su visais: ir su E.Lementausku, ir su Valentinu Mazuroniu (partijos "Tvarka ir teisingumas" vicepirmininku – J.K. past.). Bet dabar R.Paksas dažnai man pasako: "Juozai, tu jau daugiau nei aš išmanai savivaldos reikalus". Aš jaučiuosi kitaip. Nebe kaip 1997-aisiais, kai pradėjau pirmąkart dirbti Vilniaus vicemeru", – aiškina J.Imbrasas.
A.Zuokas, su kuriuo J.Imbrasui net dukart teko dirbti vienoje komandoje, irgi pastebi, kad dabartinis meras, kaip miesto politikas, patobulėjo. Bet opozicijai pro akis neprasprūsta ir tai, kad J.Imbraso savarankiškumas apsiriboja tik paprastais ūkiniais reikalais: gatvių tiesimo, apšvietimo, šiukšlių išvežimo klausimais.
"J.Imbrasas tik dedasi esąs savarankiškas. Iš tikrųjų matyti, kad jis nepatogiai jaučiasi prieš partijos pirmininką R.Paksą (kuris yra viso labo paprastas miesto tarybos narys) net per tarybos posėdžius. J.Imbrasas visąlaik buvo lojalus R.Paksui. Ir kai šis tapo premjeru, J.Imbrasas, proteguojamas R.Pakso, iš vicemerų pakilo į merus. Bet niekas iš konservatorių tada nedrįso pasipriešinti populiariajam R.Paksui", – analogijas veda liberalcentristas Žilvinas Šilgalis.
"Esminiai klausimai eina per E.Lementauską, – antrina konservatorius K.Masiulis ir kartu prasitaria pastebįs vis stiprėjančią grupuočių įtaką pačioje libdemų partijoje. – Nuo pirmų dienų sakiau, kad Vilnių valdo ne J.Imbrasas, o R.Paksas. Bet dabar jau nebesu įsitikinęs ir dėl R.Pakso. Po rinkimų prasidėjo libdemų kova dėl geresnių postų ir net kabinetų. Grupuočių veikimas akivaizdžiai išryškėjo per posėdžius stumiant kai kuriuos klausimus. Šiandien matomos trys grupuotės: J.Imbraso, už kurio stovi R.Paksas, bei Audriaus Butkevičiaus ir E.Lementausko, už kurių nežinia kas stovi", – dėstė K.Masiulis.
Buvęs konservatorių lyderis, Krikščionių konservatorių socialinės sąjungos pirmininkas Gediminas Vagnorius, pagarsėjęs tuo, kad po kontroversiškais sprendimais jis, kaip premjeras, niekur nepasirašė, kalbėdamasis su "Veidu" stebėjosi J.Imbraso drąsa arba nenuovoka raityti parašą po abejotinais sprendimais.
"Bet pastarosiomis savaitėmis jis pasikeitė. Gal išgirdo įspėjimų dėl parašų? Jis tapo labai įtarus. Dėl to, kad meras delsia pasirašyti, stoja net visos savivaldybės administracijos darbas", – pertarė A.Zuokas.
Skyrė vicemeru, nes nebuvo ką skirti
Eugenija Kabašinskienė, ištikima buvusio premjero G.Vagnoriaus bendražygė, 1995 m. dirbusi Tėvynės sąjungos (konservatorių) būstinėje, prisiminė, kaip netrukus po jų partijai sėkmingų savivaldos tarybos rinkimų atėjo kuklus statybininkas J.Imbrasas ir nedrąsiai pasiprašė priimamas į partiją. Konservatoriams jį rekomendavo R.Paksas. Tuo pat metu J.Imbrasas pradėjo dirbti savivaldybės įmonės "Naujamiesčio būstas" direktoriumi.
O įtakos partijoje jis įgavo po 1997-ųjų vietos valdžios rinkimų. Konservatoriai tada triuškinamai laimėjo rinkimus. Bet paaiškėjo, kad nėra kam vadovauti Vilniui. Visi išmintingesni žmonės jau buvo Seime po partijai sėkmingų 1996-ųjų parlamento rinkimų. Bet geras vyras R.Paksas tada rekomendavo J.Imbrasą – kaip patikimą žmogų, išmanantį miesto reikalus.
"Taip jis tapo pirmuoju mero pavaduotoju", – prisiminė E.Kabašinskienė.
Kalbinta galybė kitų konservatorių, liberalų, liberalcentristų, kuriems kartu teko dirbti su J.Imbrasu, prisiminė begalę pikantiškų istorijų, kurioms čia nė vietos nėra surašyti. Viena labiausiai įstrigusių – kaip konservatoriai mokė naujai iškeptą vicemerą įvaizdžio, esą savaitgalį padirbėjus darže derėtų išsivalyti panages, nes žurnalistai rankas filmuoja.
O "Veido" žurnalistų galvose po pokalbio su Vilniaus meru J.Imbrasu sukosi viena mintis: kad tik nesugalvotų įtakingųjų "Time", "The Economist" ar "Spiegel" žurnalistai pakalbinti 2009 metų Europos kultūros sostinės mero J.Imbraso.
