Policininko uniformą vilkintys pareigūnai, kurie turėjo drausminti nusikaltėlius, patys tapo pavojingais ir žiauriais žudikais.
„Valė“ visuomenę
Floridos valstijoje (JAV) įvykdyta mirties bausmė 56 metų Manueliui Pardui – buvusiam policininkui, kuris įsivaizdavo esąs Terminatorius ir nužudė 9 žmones.
Pats M. Pardas tvirtino tenorėjęs „valyti“ iš visuomenės padugnes – savo aukomis jis pasirinkęs tuos, kurie platino ar vartojo narkotikus. Iki tol, kol buvo įvykdyta mirties bausmė – suleista mirtina injekcija, – M. Pardui kalėjime teko praleisti beveik ketvirtį amžiaus.
Bylos duomenimis, 1986 metais per 3 mėnesius M. Pardas nužudė 6 vyrus ir 3 moteris. Nusikaltimai buvo įvykdyti imituojant plėšimus. Nustatyti žmogžudį pavyko po to, kai jis pasinaudojo nužudytųjų kreditinėmis banko kortelėmis. Iškrėtę M. Pardo butą kriminalistai aptiko aukų nuotraukų, iškarpų iš laikraščių, kuriuose buvo aprašomos jo įvykdytos žmogžudystės, negana to – dienoraštį, kuriame policininkas žudikas smulkiai aprašė savo nusikaltimus.
Policijos duomenimis, dauguma tų, kuriuos M. Pardas nužudė, buvo narkotikų prekeiviai. Suimtas žmogžudys per apklausas tvirtino, kad tokiais savo veiksmais jis, girdi, tik pasitarnavęs žmonijai – juk naikinęs blogį.
Nuosprendis – po 24 metų
„Aš – kareivis. Aš atlikau savo misiją“, – taip 1988 metais prisiekusiesiems aiškino teisiamas „apsišaukėlis Terminatorius“. Jis dar paprašė, kad iš jo neatimtų „garbės būti nuteistam mirties bausme“ ir neįkištų į kalėjimą visam likusiam gyvenimui. Ką gi, M. Pardas gavo ir tai, ko pageidavo, ir tai, ko labiausiai bijojo – ilgus 24 metus jis laukė, kol nuosprendis bus įvykdytas.
Per tą laiką M. Pardas smarkiai sulyso ir neatpažįstamai pasikeitė. Atsidūręs už grotų jis išgarsėjo kaip širdžių ėdikas – susirašinėjo su dešimtimis gerbėjų (šios jį netgi rėmė pinigais) ir pelnė Mirtininko Romeo pravardę.
Iki paskūtinio atodūsio M. Pardas tvirtino, jog moterų jis nežudęs. „Aš tikrai neprisidėjau prie tų trijų moterų žūties, o ir niekada nepakėliau rankos prieš silpnosios lyties atstoves. Mano kova buvo nukreipta tik prieš narkotikų pardavėjus vyrus“, – aiškino buvęs policijos pareigūnas. Ankstesnį savo prisipažinimą, jog tai jis nužudęs tas moteris, M. Pardas aiškino tuo, kad jau nebuvę jokio skirtumo, kiek mirčių – 6 ar 9 – gula ant jo sąžinės, vis tiek jo jau laukė mirties bausmė.
Paskutinė vakarienė
Prieš įvykdant mirties bausmę mirtininkas M. Pardas buvo sočiai pamaitintas. Pietums gavo ryžių, raudonųjų pupelių, keptos kiaulienos, bananų, avokadą, pomidorų ir alyvų aliejaus. Desertui suvalgė gabalą moliūgų pyrago, kogelmogelio (su cukrumi išplaktas kiaušinio trynys) ir išgėrė puodelį kubietiškos kavos.
Pagal JAV Kalėjimų departamento taisykles mirtininko valgiaraštis turėjo būti sudarytas iš vietinių produktų, pirktų vietos parduotuvėse ir pagamintų kalėjimo virtuvėje. Šių patiekalų kaina negalėjo viršyti 40 dolerių.
Buvęs skautas M. Pardas, baigęs tarnybą kariniame laivyne, 1970-aisiais pradėjo dirbti Floridos valstijos kelių policijoje. 1979 metais jis buvo iš ten atleistas, kai įkliuvo padirbinėjantis baudos kvitus. Vis dėlto tai nesutrukdė M. Pardui tęsti policininko karjerą – netrukus jis įsidarbino Majamio-Deido apygardos Svytvoterio miesto policijoje.
1981 metais M. Pardas kartu su keliais kitais pareigūnais buvo įkliuvęs dėl žiauraus elgesio su suimtaisiais, tačiau byla teismo nepasiekė.
1985 metais M. Pardas buvo atleistas iš tarnybos policijoje, nes buvo sugautas meluojantis teismui. Tuo metu Bahamuose teisiant vieną jo kolegą, kaltinamą narkotikų kontrabanda, M. Pardas pareiškė, kad kartu su teisiamuoju jiedu esantys slaptieji agentai.
Niekino, bet naudojosi
Kad policininkai tampa serijiniais žudikais, jokia naujiena. Prieš trejetą metų Rusijoje nuteistas buvęs milicininkas Jurijus Starostinas (23 m.). Už trijų prostitučių nužudymą ir sunkų vieno pažįstamo sužalojimą jam paskirta 24 metų laisvės atėmimo bausmė.
Buvęs Maskvos srities Chimkų rajono teisėsaugos pareigūnas, pastaruoju metu dirbęs privačioje saugos firmoje, tris prostitutes pasmaugė, nes... taip smaginosi. Kartu su J. Starostinu žudė ir jo kolega. Prieš pasmaugdamas trečiąją savo auką, J. Starostinas per kivirčą itin žiauriai peiliu sužalojo savo pažįstamą.
Kai J. Starostinas pradėjo dirbti milicijoje, jis buvo vertinamas kaip puikus, perspektyvus pareigūnas. Tačiau palaipsniui jis pasidavė savo kolegos, porininko įtakai. Pastarasis dažnai tingėjo eiti į darbą ir piktnaudžiavo alkoholiu. Abu vyrai ėmė „smagiai“ leisti laiką: gerdavo svaigalus, o vėliau važiuodavo pas prostitutes, naudodavosi jų paslaugomis ir mokėdavo joms, nors ir niekino jas.
Girtavimas ir palaidas gyvenimas abu teisėsaugininkus vis giliau gramzdino – jiedu darėsi agresyvūs ir neprognozuojami, o panieka lytines paslaugas už pinigus teikiančioms merginoms peraugo į norą jas žudyti.
Smaugė ir žagino
2006 metų gegužės pabaigoje J. Starostinas su sėbru įsisodino į automobilį trisdešimtmetę „plaštakę“ Tatjaną ir nusivežė prie Maskvos kanalo. Sustojo atokioje vietoje netoli Chimkų ligoninės gimdymo skyriaus. Prostitutė ne iš karto suprato esanti čia atvežta ne tik tam, kad patenkintų dviejų vyrų aistras...
Iš pradžių J. Starostinas trenkė kumščiu Tatjanai porą kartų per veidą, o tada pasiūlė draugui ją nužudyti. Šis nieko nelaukęs išsitraukė diržą ir užmetė prostitutei ant kaklo. Tuomet abu žudikai, suėmę diržą už galų, tol traukė kiekvienas į savo pusę, kol auka išleido paskutinį kvapą. Vėliau teismo medicinos ekspertai nustatė, jog Tatjana prieš mirtį buvo įvairiais būdais išžaginta.
Po savaitės, birželio pradžioje, J. Starostinas su bendrininku tokiu pat būdu atėmė gyvybę kitai prostitutei – 21 metų Natalijai. Tik tąkart kaip nužudymo įrankis buvo panaudotas raištelis iš jos korseto. Natalija taip pat buvo išžaginta.
Dar po dviejų savaičių J. Starostinas su kolega sudorojo dar vieną prostitutę, su kuria buvo seniai pažįstami. Tatjana Z. buvo atsikratyta kaip nereikalinga liudytoja, žinančia apie jųdviejų įvykdytus nusikaltimus. Mergina buvo pasmaugta kabeliu nuo akceleratoriaus.
Prarytas raštelis
Kai buvo surasta trečioji auka, prokurorai suvokė, kad mieste klajoja žiaurus serijinis žudikas. Kriminalistams nebuvo už ko nusitverti, nes nė viena žvėriškai nužudyta auka neturėjo asmens dokumentų.
Tyrimas iš aklavietės pajudėjo tada, kai pirmosios nužudytos merginos skrandyje teismo medicinos ekspertai aptiko popieriaus skiautelę, ant kurios buvo užrašyti telefono numeriai ir vardai. Taip kriminalistams pavyko nustatyti aukos drauges, o kartu – ir jos asmenybę.
Apklausus „sekso biteles“ sužinota, kad ten, kur jos paprastai laukia klientų, dažnai pasirodydavo balta „Volga“. Kai kurios merginos buvo įsidėmėjusios net įtartino automobilio numerį. Greitai išsiaiškinta, jog „Volga“ priklauso privačios saugos firmos darbuotojui J. Starostinui. Pareigūnai skubiai nuvyko jo areštuoti, bet jo ir pėdos jau buvo ataušusios.
Kartu su savo sugyventine J. Starostinas kurį laiką slapstėsi Baltarusijoje, kol galiausiai buvo sugautas išeinantis iš vieno Novopolocko prekybos centro. Jis buvo toks sutrikęs, jog net nesipriešino suimamas. Atlikus visus reikiamus formalumus J. Starostinas buvo parvežtas į tėvynę. Kol šis žudikas laukė teismo, jo bendrininkas buvo jau nuteistas ir įkalintas griežtojo režimo pataisos kolonijoje.
„Akistatos“ inf.
