Trylikos metų ji pabėgo iš namų, nes įsimylėjo vaikiną. Norėjo pereiti gyventi į vienuolyną ir tapti vienuole. Aktorinės karjeros pradžia – gatvėje. Toks spalvingas Meksikos aktorės Silvios Navarro (32) gyvenimas. Meksikos žvaigždė turi gerbėjų klubų net Lietuvoje, jos asmenybė žavi žiūrovus ne vieną dešimtmetį. Atlikdama pagrindinius vaidmenis serialuose ir tapusi didele žvaigžde Lotynų Amerikoje, sugebėjo likti paprasta ir nuoširdi.
- Ar aktoriai ką nors jaučia bučiuodamiesi filmavimo metu? Dauguma sako, kad – nieko.
- Jie išsigalvoja (juokiasi).
- Juokaujat?
- Ne. Tarp filmo partnerių neabejotinai atsiranda tam tikras ryšys. Aš savo kolegoms visuomet jausdavau didelę pagarbą. Be to, aktoriai bučiuojasi be liežuvio. Matyt, aistringiausios ir atviriausios scenos, kuriose teko filmuotis, buvo „Montekriste“ su Diegu Olivera, nes jis to primygtinai reikalavo (juokiasi).
- Kodėl pasirinkot karjerą televizijoje?
- Dar vaikystėje filmavausi reklamoje. Paskui gavau vaidmenį seriale. Visuomet sakydavau, kad aktorystė – mano pašaukimas. Tiesa, iš pradžių maniau, kad aktoriams tereikia nutaisyti gražią veido išraišką. Vėliau, kai pradėjau mokytis ir patekau į Kaza del Teatro ir rimtus dėstytojus, mano pasaulėžiūra visiškai pasikeitė. Kai tekdavo apsirengusiai kloune kojokais vaikščioti Kojoakano gatvėmis, kad šiek tiek užsidirbčiau pinigų, supratau, kad čia ne mano pašaukimas. Nenorėjau rinktis – aktorystė ar geras uždarbis. Tikėjausi suderinti ir viena, ir kita. Štai tada ir pradėjau savo kelią televizijoje.
- Kokia jūs buvote mokykloje?
- Buvau neklaužada. Vis dėlto man labai patiko mokytis, nors ir sunkiai sekėsi matematika. Beje, aš iki šiol studijuoju anatomiją (juokiasi). Mokiausi vienuolyno mokykloje, nes iš paprastų nuolat pabėgdavau. Be viso kito, buvau ir chuliganė. Bet pagrindinė bėda buvo kita – man nuo ankstyvos jaunystės ėmė patikti berniukai.
- Kiek jums buvo metų, kai jūsų gyvenime atsirado draugas?
- Visai nedaug. Tada man neleido susitikinėti su berniukais, tad mudu bendravom slapta. Nežinau kaip, bet galiausiai viską sužinojo tėvas. Mudu smarkiai susiriejom ir aš protestuodama trylikos metų palikau namus.
- 13?! Kurgi jūs išėjot?
- Pas savo draugę. Žinoma, paskui teko pabrukusiai uodegą grįžti. Mano gyvenime taip buvo kone visuomet – aš retai užsibūdavau vienoje vietoje. Labai greit supratau, kad mano ir tėčio gyvenimo principai labai skirtingi. Jis reikalavo, kad aš nuolat būčiau namuose, ir niekur manęs neleido. Todėl kartą jo paklausiau, kaip jis vertintų mano sumanymą tapti vienuole ir užsidaryti vienuolyne.
- Rimtai?
- Taip. Aš ten mokiausi ir vienuolynai mane labai traukė. Bet tėvas nenorėjo, kad tapčiau vienuole. Jis – sudėtingo būdo žmogus, laikėsi tradicijų. Tėvas man visada linkėjo tik gero. Bet aš taip troškau viską išbandyti – keliauti, linksmintis, daug sužinoti. Matyt, todėl ir išvykau į Mechiką studijuoti aktorinio meno.
- Kaip apibūdintumėte savo naujausią serialą „Keršto bučiniai“?
- Vynuogės, vynas, vyno gamyba... Tai stebuklas. Ir labai romantiška. Mes rodome tikrą Meksikos grožį. Jos puikų vyną, žmonių meilę savo žemei, savo artimui, jų jausmingumą, emocionalumą. Mano herojė - sąžininga, atvira, kūrybinga ir protinga. Jos profesiniai sugebėjimai atvedė ją iki vadovaujančio posto šeimos versle. Tačiau ji nesupranta, kodėl motina jai tokia šalta. Ieško sielos bičiulio ir tiki, kad mylimasis toks ir bus, tačiau viskas pasisuka priešingai.
- Pagrindinę televizijos serialo dainą atlieka Enrique Iglesias ir Juan Luis Guerra.
- Gal reikėjo Enrique pakviesti vaidint mano partnerį? Matyt, visas meilės trikampis būtų išėjęs? Man labai patiko ta daina. Puikus kūrinys. Uždega.
„Keršto bučiniai“ su S. Navarro - pirmadieniais-penktadieniais 16 val. per LNK.
