Žmonės, kurie sako, kad „televizijos nežiūri“ visada veidmainiauja, nes toks pasakymas dar nereiškia, kad jie išvis nežiūri jokios filmuotos medžiagos. Televizijos boikotuotojai ir nekentėjai vis tiek žiūri filmuotus klipus „Youtube“ kanale, naujienų portaluose ar socialiniuose tinkluose. O tai – kad ir kaip bepažiūrėsi – ta pati televizija. O ypač „televizijos nekentėjai“ mėgsta patį idealiausią televizijos produktą – serialus.
Aistra serialams būdinga mums visiems – žiūrintiems tą televiziją ar nežiūrintiems. Šiandienis pasaulis pamilo serialus taip kaip kadaise pamilo romanus, radijo laidas, kino filmus ir roko muziką. Nes būtent serialai mus – intelektualus ar beraščius, kaimiečius ir miestiečius suvienija geriausiai. Kad ir kur vyktų tų serialų veiksmas – Meksikoje ar Afganistane, kosmose ar XVI amžiaus Anglijoje, Lietuvos kaime ar Niujorko dangoraižiuose – jų herojai yra mums artimi ir pažįstami, mes juos įsimylime o kitų pradedame nekęsti. Nes serialas yra knyga, filmas ir spektaklis „viename“, turintis svarbiausius bet kurio žanro reikalavimus – pergyvenimus bei tęstinumą.
Bet kuriam šiuolaikiniam žmogui darosi ankšta ir nuobodu tradicinio kino ar teatro spektaklio rėmuose. Nes kam norisi kiekvieną kartą susipažinti su nauju herojumi iš naujo ir įsijausti į jo gyvenimą trumpam – viso labo vos porai valandų? O štai serialų herojai mums suteikia galimybę su jais praleisti daugiau laiko. Nes jei jau mylėti – tai ilgam, dar geriau – amžiams. Kaip kadaise mes mylėjome romanų herojus ir jiems statėme paminklus. Skirtumas tik tas, kad dauguma literatūrinių herojų mes skirtingai vertiname skirtingais savo gyvenimo tarpsniais (kuris iš mūsų bent kiek subrendęs dar įstengė žavėtis „Kalvio Ignoto teisybės“, „Rugiuose prie bedugnės“ ar „Kelyje“ herojais?), o štai meilė serialų herojams yra amžina.
Žinia, televizija yra vienas garbingiausių verslų pasaulyje. Kiekvienas privatus televizijos kanalas išlaiko save, o tai reiškia, kad laidų ar serialų egzistavimo logika yra paprasta – arba žmonės juos žiūri, ir reitingų dėka serialas gyvena, arba nežiūri, ir serialas miršta po savaitės, kad ir koks prasmingas ar gilus jis bebūtų. Tai darvinizmas, kurio dėka išgyvena tik geriausieji. O tai reiškia, kad išgyvenantys serialai yra gaminami itin profesionaliai ir su užmoju – savo biudžetais ir apimtimis jie po truputį netgi lenkia pilnametražius filmus (pagaminti „Kortų namelio“ seriją kainuoja apie dešimt milijonų dolerių), ir ateityje jie tik tobulės. Skirtingai nuo realybės šou, kurie jau lyg ir mirė? Skirtingai nuo romanų, kurie buvo laikomi „klasika“, bet kažkodėl mokykloje mes buvome verčiami juos skaityti „pagal programą“ (prisiminkite bent vieną serialą, kurį Jus kas nors privertė žiūrėti?).
Kuo serialai pagerina mūsų gyvenimą? Visų pirma, jie padeda mums pabėgti nuo rutinos, kompensuoja bendravimo trūkumą ir, kaip beskambėtų keistai, netgi stimuliuoja intelekto vystymąsi (svarstant, kaip vystysis veiksmas kitoje serijoje). Antra, serialai mums parodo, kaip gyvena ar gyveno žmonės kitur, ką jie mąsto ir valgo. Trečia, serialų sukeliamų emocijų niekada nesuteiks jokia knyga, nei kinas, nei spauda, nei sportas. Kam skaityti romanus, jei juose nėra vaizdo? O štai seriale jis yra. Kam žiūrėti kino filmą ar spektaklį, jei herojų drama baigiasi vos poros valandų? O štai seriale ta drama trunka du šimtus valandų. Kam žiūrėti sporto varžybas, jei jose nėra intelekto? O štai seriale jis dažniausiai būna.
Ketvirta, ir svarbiausia, yra tai, kad visi serialai yra sukurti apie mus pačius. Nes kiekvieno mūsų gyvenimas yra tas pats televizijos serialas – mes taip pat mylime, kenčiame, krentame ir keliamės.
Todėl serialai yra bene tobuliausias televizijos žanras. Iš jo laimi visi – ir transliuotojas, ir žiūrovas. Todėl nesakykite garsiai, kad nežiūrite televizoriaus, nes dar išgirs televizijų vadovai, kurie gali netikėtai nuspręsti, kad niekas jų programų nebežiūri, todėl nebeverta kurti serialų. Kaip Jūs gyvensite tada?
Giedrius Drukteinis
