Tradicinis pavasarinis „KOK World Series 2016 in Vilnius“ turnyras vyks kovo 19 dieną Vilniaus „Siemens" arenoje. S. Maslobojevo kitame ringo kampe lauks turkas Gokhanas Gedikas. Kovotojai svorio kategorijoje iki 93 kg rungsis pagal KOK taisykles – tris raundus po tris minutes.
– Atrodote gana pavargęs. Gal galite papasakoti detaliau, ką turėjote galvoje sakydamas, kad esate duobėje?
– Duobė – tas pasiruošimo momentas, kai švarini organizmą, jis išsenka, tuomet ateina kompensacija paskutinę savaitę, atsistatau ir į ringą lipu kupinas jėgų. Po svėrimo ceremonijos gali pavalgyti ir atsigerti, o į ringą išeini kaip bomba.Taip visuomet būna.
– Toks pasirengimas veikiausiai labai sekina. Kaip sekasi jį įveikti?
– Specifinės treniruotės kainuoja daug jėgų, energijos. Nervinė sistema sutrinka, naktimis sunku miegoti, krečia drebulys. Jaučiu, kad esu pervargęs, bet kitą savaitę viskas bus į gerą. Visą laiką taip būna. Šiaip labai sunku. Bijau, kad nepersitreniruočiau. Pastarąjį kartą „Siemens“ arenoje kovoje persitreniravęs – „užsipumpavęs“, viską iš jėgos, nebuvo laisvumo.
– Kalbėjote, kad pradėjote kovoti nauju stiliumi?
– Anksčiau daugiau judėjau, buvo daugiau apgaulingų judesių, aštresnis mėginau būti. Dabar aštrumas yra, tik jis kitoks. Dabar visas akcentas į varžovo spaudimą – neleidžiu jam kvėpuoti. Nelakstau pirmyn atgal, o blokuoju ir permušu.
– Kokie naujo kovojimo stiliaus rezultatai? Ar ringe pasiteisino?
– Paskutinė kova Atėnuose prieš dvi savaites buvo labai gera. Patenkinti buvo organizatoriai, norėtų matyti mane ir kituose savo turnyruose. Net mano žmona tikino, kad tai buvo geriausia visų laikų mano kova. Aš visuomet pasiklausiu jos nuomonės. Man tai svarbu.
– Kaip jaučiatės, kai šalia ringo sėdi žmona, artimieji ir draugai. Ar nuo to netampa sunkiau?
– Iš pradžių psichologinis spaudimas yra – žinau, kad tarp žiūrovų minios yra draugai, žmona, visi nori pergalės. Kai išeini į ringą, viskas pasibaigia – palieki tas mintis ir eini į tikslą. Žmona gyvai žiūrėjo su nerimu į mano kovą su Dorinu praėjusį rudenį. Matė, kad buvau pavargęs. Po kovos pribėgo visa su ašaromis akyse...
– Ar lengva tokiam kovotojui kaip jūs užsidirbti gyvenimui?
– Išgyventi galima. Susitaupyti butui ir naujai mašinai – nelabai. Stengiuosi dalyvauti komerciniuose turnyruose – bent kartą per mėnesį. Kad būtų iš ko pačiam gyventi. Tenka nuo ryto iki vakaro būti salėje. Šeimos beveik nematau...
Kai pastoviai laimi prieš geresnius varžovus, suma turėtų augti. Kartu su vardu ir honoraras turėtų augti. Stengiuosi dėl savo vardo, ruošiuosi kiekvienai kovai kaip paskutinei. Niekada nežinau, kada baigsiu sportuoti. Prieš Atėnų turnyrą buvo momentas, kai klausiau savęs, kam man to reikia. Atsibodo be šeimos, laisvo laiko. Bet ... viskas bus gerai (šypsosi).
– Kokio dydžio honorarai sukasi kovotojų pasaulyje?
– Tai konfidenciali informacija, bet galiu pasakyti, kad pinigų – ne kalnai. Tiesa, įveikęs elitinius kovotojus gali už kovą prašyti ir 10 tūkst. eurų.
– Koks buvo pirmasis jūsų honoraras?
– Anksčiau kovojome nemokamai. O pirmasis mano honoraras buvo prieš 9 metus – Latvijoje tuomet ir ranką susilaužiau, bet uždirbau tarp 50-100 eurų. Pinigai tuomet buvo labai svarbūs, bet labiau rūpėjo dalyvavimas, žinomumas. Kiekvieną kartą išeidamas į ringą svajoji, kad gausi daugiau. Tuo ir gyvename. Tuomet pinigų nesureikšminau, dabar gi tenka daugiau dėl honoraro dirbti – reikia išlaikyti šeimą. Noriu, kad vaikas viską turėtų, noriu antro vaiko. Reikia būti pasiruošusiam (juokiasi).
– Yra kažkokia metų riba iki kada, jei sveikata leis, norėtumėt aktyviai kovoti?
– Mūsų svorio kategorijoje galima iki 35 ar 37 metų kovoti. Mane tik išgąsdino mano mintys. Gal nuovargis. Paprastų dalykų pasiilgau – išeiti į miestą su šeima, pažaisti su vaiku. Pradėjo to trūkti. Salė, treniruotės, klientai. Stogelis pradeda čiuožti, norisi įkvėpti gryno oro. Po šio turnyro sau pažadėjau, kad kokias tris dienas su šeima išvažiuosiu kur pailsėti.
