Žymiausias Anykščių krašto krepšininkas, Maskvos ir Barselonos olimpiadų prizininkas, Sergejus Jovaiša kitą sezoną kartu su Modestu Paulausku treniruos Anykščių “Puntuko” vyrų komandą bei dirbs Anykščių sporto centro treneriu.
S.Jovaiša Anykščiuose, šalia J.Biliūno gimnazijos bendrabučio, statosi 170 kv.m gyvenamojo ploto rąstų namą. Jo dukros: 4,5 metų Urtė ir 3,5 metų Justė - lanko Anykščių vaikų darželį “Eglutė”, o vadybos magistrė žmona tikisi Anykščiuose susirasti darbą.
Su “Anykšta” S.Jovaiša kalbėjosi prie statomo namo, kur dabar buvęs krepšininkas praleidžia didžiąją dalį savo laiko.
Anykščiuose statote namą. Sutikote dirbti Anykščių “Puntuko” treneriu. Kodėl nusprendėte grįžti į gimtąjį miestą?
Tai buvo žmonos idėja. Parvažiavome pas mano seserį Editą ir pradėjom dairytis, kur apsistoti. Apsidairėm aplink Anykščius ir suradom štai šitą vietą. Labai gerai, kad aš patvirtintas “Puntuko” treneriu ir norėčiau savo patirtį perduoti. Pavargau nuo didelių miestų. Turiu mažų vaikų ir juos išleisti į gatvę dideliame mieste yra pavojinga. O čia ramu.
Ar laisvalaikiu pamėtote į krepšį?
Iš atminties primesčiau daug. Bet neužsiimu. Turiu problemų su keliais – tai palikimas iš profesionalaus sporto.
Ar Jus Anykščių gatvėse atpažįsta, stabdo, kalbina, į svečius prašosi?
Dabar dažniausias klausimas – kada tavo namas bus? O nuo didelio bendravimo stengiuosi atsiriboti.
Jūs priklausote tai kartai, kuri iš krepšinio nespėjo susikrauti milijonų. Ar nesigailite, kad gimėte bent dešimt metų per anksti?
Dėl pinigų, aišku, būtų buvę geriau, jei būčiau gimęs 10 metų vėliau. O šiaip tai reiktų paklausti žmonių, ar aš ką nors gero Anykščiams daviau. Turbūt Anykščiai išgarsėjo ne tik dėl rašytojų, bet ir dėl sportininkų. Ne vienas aš – ir daugiau yra. Dabar visus surinkus į krūvą – och kokia gera komanda būtų. Jaunystėje buvo smagu “aplošti” Kauną, Panevėžį, Vilnių. Man vienas didžiausių pasiekimų – trečia vieta Lietuvoje tarp sporto mokyklų. Man tai labai svarbu. Labai gerbiu A. Sabonį, bet jis nebuvo, pavyzdžiui, bendrabučio čempionu. Tokios mažutės pergalės dar svarbesnės. Kaip gera laimėti KTU bendrabučių arba fakultetų pirmenybes. Smagumėlis. Nėra trenerio, niekas nekontroliuoja, tai po tokios pergalės gali ir alaus išgerti.
Apie Jūsų, Rimo Kurtinaičio ir Arvydo Sabonio žygius po Kauno barus pasakojamos legendos. Kiek tuose pasakojimuose tiesos?
Mes turėdavome tokią vietą ir tik retkarčiais susirinkdavome…bet kažkam patinka kalbėti. Kartą R.Kurtinaitis labai gerai pasakė – atrodo, mes tik gėrėm ir nieko nelaimėjom. Tai nesąmonė. Būdavo, kai baigiasi pirmenybes, išgeri to alaus, tris dienas atsipalaiduoji, o po to važiuoji į stovyklą. Žodžiu, tai yra daugiau gandai.
Ar dabar susitinkate su A.Saboniu, R.Kurtinaičiu, V.Chomičiumi?
Susitinkame, bet retai. Tikiuosi, kad į mano jubiliejų kažkas iš jų atvažiuos – jubiliejus bus gruodžio mėnesį. Už A.Sabonį ir dabar “sergu”, didžiuojuosi juo. Važinėdavau žiūrėti rungtynių – esu ir pasveikinęs su pergale ir išėjęs tiesiog verkdamas po pralaimėjimo.
Ar kremtatės dėl kažko, kas Jūsų, kaip krepšininko, karjeroje neįvyko?
Blogiausia, kad negalėjome visi lietuviai susirinkti kartu. Buvo kažkokia vietinė politika, kad, kai Šarūnas Marčiulionis suaugo ir buvo geras žaidėjas, negalėjome jo į Kauną prikalbinti dėl to, kad Vilnius ir Kaunas amžinai buvo viens prieš kitą nusistatę. Dabar, kas turi pinigų, tam lengva – nusipirkai žaidėją, ir turi rezultatą. Jei tada, kai “Žalgiryje” žaidė A.Sabonis, R. Kurtinaitis,V.Chomičius, dar būtume turėję ir Š.Marčiulionį – visos taurės būtų buvusios Lietuvoje.
Koks Jūsų požiūris į Žydrūno Ilgausko nuolatinį atsisakymą žaisti šalies rinktinėje?
Nežinau aš jo motyvų, bet nepateisinu. Kur gimei, kur pieną gėrei, tam kraštui reikia ir duoklę atiduoti. Turėjau svajonę pamatyti A.Sabonį su Ž.Ilgausku vienoje komandoje – būtų baisus tandemas. Taip neįvyko ir turbūt neįvyks. Galbūt Ž.Ilgauskas saugo save, galbūt pamėgo pinigus, galbūt jam kas nors sako: “Jei išvažiuosi ir gausi traumą, nieko nebeuždirbsi”. Labai gaila, bet aš nebematau galimybių, kad Ž.Ilgauskas kada nors atsiras Lietuvos rinktinėje.
Ar neatsitiks taip, kad ateityje šalies rinktinėje žais tik Lietuvos klubuose rungtyniaujantys krepšininkai?
Man apskritai Lietuvos krepšinio politika nelabai patinka. Tomas Masiulis, Tomas Pačėsas turi būti rinktinėje, bet kažkodėl atsiranda kiti. Pasiekimai rinktinės kol kas labai geri – Lietuva laimėjo Europos čempionatą – puiku. Bet yra žmonės, kurie nusipelnę būti rinktinėje, o jų nėra. Šito aš nesuprantu. T.Pačėsas kaip ir Šarūnas Jasikevičius yra sėkmingos komandos vairininkas. T.Pačėsas man patinka todėl, kad jis nori laimėti. Jeigu yra asmeninių problemų, dėl krepšinio mes tai turime pamiršti. Niekas nepasakys, kaip su juo iš tikrųjų buvo...
Kažkurį iš trenerių siųstelėjo?
Ir tai geras ženklas. Maištaujantis, kovotojas.
“Puntuką” treniruosite kartu su Modestu Paulausku. Jūs šiek tiek kartu žaidėte ir Kauno “Žalgiryje”?
Su M.Paulausku teko porą metų kartu žaisti. Tai išskirtinė asmenybė. Jo matymas, palaikymas man buvo svarbus. Kai pirmą kartą aš jį vienas prieš vieną “aplošiau”, labai džiaugiausi. Jis man paspaudė ranką. Ir dabar atsimenu. Jam tada buvo apie trisdešimt, o man pati pradžia. Niekad neturėjome tarpusavio problemų ir, manau, jų dabar nebus. Jis turi gerų minčių. Man patinka, kad jis visada turi savo “aš”. Vienoj vietoj aš tikrai jam galiu padėti – jis nusivylęs krepšinio būkle Anykščiuose. Norėjo jis čia kažką padaryti, bet visi žiūri lyg ir pro pirštus ir jam nusviro rankos. Dabar aš noriu tas galingas rankas vėl pakelti.
Tokio dviejų žvaigždžių trenerių tandemo Lietuvoje, regis, dar nėra buvę?
Kaip krepšininkai, mes turime kažką iškovoję ir, manau, kad, kaip patirties perdavėjai, iškovosime taip pat.
Kaip bus formuojamas “Puntukas”? Kiek kitą sezoną žais vietinių žaidėjų, ir kiek kviesite legionierių?
Kiekvienas svetimas žaidėjas turi tapti savu. Mūsų tikslas pačioj pradžioj - patekti į A lygos aštuntuką. Paskui po metų, po kitų, kai savų žaidėjų prisiauginsim, žiūrėsime toliau. Noriu tikėti, kad iš mūsų dar kažkas yra. Anykščiuose visuomet buvo rašytojų, tikiuosi, bus ir krepšininkų. Svarbiausia, kad krepšininkai susidomėtų, patikėtų, kad gali kažką pasiekti, o mes jiems padėsim.
Viena iš Jūsų karjeros dalių buvo darbas vėliau liūdnai pagarsėjusioje Jurijaus Borisovo “Aviabaltikoje”. Ar Jūsų nuomonė apie J.Borisovą yra tokia pati kaip ir visuomeninė opinija?
Mano nuomonė apie jį yra labai gera. Aš iš jo nemažai pasimokiau vadybininko darbo. Tai apsiskaitęs žmogus. Apie jį čia daug šnekėta, bet kadangi aš buvau šalia, tai žinau, kad šnekėta daug neteisybės. Galbūt kažkam taip reikėjo. Jisai padarė daug klaidų. Būdamas įmonės prezidentas, jis nori būti lyderiu.
Rolandas Paksas, Gintaras Šurkus buvo jo kolegos, mano nuomone, juos siejo aviacijos dalykai. Kai R.Paksas nuėjo į prezidentus, J.Borisovas užsinorėjo kažko lyg ir daugiau. Mes su juo kokie penkeri metai nebendraujame, o anksčiau su J.Borisovu labai artimai bendravome.
Aš žinau, kad ir su kitais politikais, pavyzdžiui, Artūru Paulausku jis neblogus santykius turėjo. A.Paulauskas tarp kitko klaidingai pasakė, kad aš su juo kalbėjau apie sraigtasparnių konkursą. Vadinasi, su kažkuo jis buvo apie tai kalbėjęs, bet ….ne su manimi.
A.Paulauskas buvo “Aviabaltikos” advokatas vienoje byloje. Ten buvo tikras šmeižtas, bylą “Aviabaltika” laimėjo. Konkurentų iš “Helisotos” darbas. Bet dėl konkurso su A.Paulausku šnekėta nebuvo.
Kalbėjosi Vidmantas Šmigelskas
“Anykšta” (www.anyksta.lt)
