Serbentai puikiai augs, jei juos pasodinsite saulėtoje vietoje, 5–8 cm giliau, nei augo medelyne. Atstumas tarp pasodintų serbentų krūmų – 0,8–1 m.
Genėti ir formuoti juos galima vasarą, nuskynus uogas, rudenį ir pavasarį, nutirpus sniegui. Pirmais metais pasodintus serbentus reikia patrumpinti, kad liktų po 2–4 pumpurus, antrais ir trečiais metais išpjaunamos gulinčios, aplūžusios, ligų ir kenkėjų pažeistos šakos. Serbentams netinka durpiniai, smėlio ar labai sunkaus molio dirvožemiai.
Jie gali tarnauti ne tik kaip uoginiai augalai, iš kurių vaisių verdamos skaniausios uogienės, daromi kompotai, bet ir kaip nekarpomi patrauklūs dekoratyviniai krūmai.
Charakteristika
Serbentai yra uoginiai krūmai, priklausantys agrastinių augalų šeimai. Jie būna baltieji, juodieji ir raudonieji. Ankstyvųjų juodųjų serbentų veislės – Golubka, Briodtor, vidutinio ankstumo – Minai Šmyriov, Derliai, Svyriai, vėlyvųjų – Danieliaus rugsėjiniai, Pobeda. Juodieji serbentai skinami bene ilgiausiai – visą mėnesį nuo liepos.
Tiesa, uogos sunoksta ne visos vienu metu, todėl jas skinant reikėtų atrinkti, kurios jau prisirpusios, o kurias dar reikėtų palikti ant krūmo nenuskintas. Ne visai prisirpusias galima skinti tuo atveju, jei planuojama uogas vežti toliau. Tinkamiausias paros metas skinti – ankstus rytas arba vėlus vakaras.
Labai gerai, jei prieš skynimą nebuvo lietingų dienų. Nuskintas uogas galima laikyti net iki dvidešimties dienų, jei temperatūra apie nulį, jei vidutinė kambario – tik dvi tris dienas. Juodųjų serbentų uogos be galo naudingos organizmui, turi daug vitaminų (C, P, B), provitamino A (karotino), kalcio, geležies, fosforo druskų.
Baltieji ir raudonieji serbentai turi vitamino C, organinių rūgščių ir kitų naudingųjų medžiagų. Iš baltųjų serbentų populiarios veislės yra Versalio baltieji, Olandų baltieji, iš raudonųjų – Olandų raudonieji.
Tiesa, raudonieji ir baltieji serbentai (ir jų uogos) lepesni už juoduosius. Pastarieji drąsiai auga pavėsingose vietose, mėgsta drėgmę, bet nuo vėjo juos geriau apsaugoti. Baltieji ir raudonieji serbentai pavėsio nemėgsta, juos geriau sodinti atvirose vietose, kur juos lengviau pasiektų saulė.
Sodinimas
Pasirinkę serbentams sodinti skirtą vietą, iškaskite ne mažesnę nei 0,5 m pločio ir 30–40 cm gylio duobę. Į ją pripilkite derlingo juodžemio, komposto, puvenų, durpių ar humuso, sumaišytų su trąšomis, tokiomis kaip superfosfatas ir kalio sulfatas (pastarąjį galima pakeisti kalio chloridu arba medžio pelenais).
Tokias trąšas naudokite, jei sodinate rudenį. Jei nuspręsite sodinti pavasarį, berkite azoto trąšų (amonio sulfato). Bet iš esmės, serbentus galima drąsiai sodinti ir rudenį, ir pavasarį. Jei planuojate sodinti eilėmis, tai eilėje krūmus atskirkite 1,5 m tarpais, o tarp eilių tarpai turėtų ne mažesni kaip 2 m, galima palikti ir didesnius.
Sodindami sodinukus, įleiskite juos giliau į žemę, o žemes prie sodinuko pagrindo gerai sutrypkite, kad laikytųsi. Aplink sodinuko pagrindą padarykite kelių centimetrų aukščio ir didesnio skersmens kauburėlį, kad neišbėgtų vanduo, ir išliekite pusę kibiro vandens.
Per vegetaciją laistykite iki keturių kartų, jei metai sausi, jei ne – rečiau. Dirvą reikėtų kartkartėmis papurenti, sukasti. Raudonieji serbentai dauginami atlankomis, o juodieji – sumedėjusiais auginiais.
Genėjimas ir formavimas
Serbentams tinka nerūgšti dirva, reikalingas fosforas. Jei sodinimo metu dirvą gerai patręšėte, pirmais metais po sodinimo galima ir netręšti.
Po dvejų metų vis dėlto būtina patręšti mineralinėmis ir organinėmis trąšomis. Jei serbentai gerai dera, tręškite ir toliau kalio chloridu, superfosfatu ir amonio salietra. Serbentai puikiai dera, jei kasmet nugenimos pasenusios šakelės, paliekama iki keturių stipriausių ir geriausių pumpurų.
Kenkėjai ir ligos
Serbentus puola įvairios ligos: serbentinės pumpurų erkutės, stiklasparniai vikšrai, daug žalos pridaro deguliai (antraknozė), viksvinės ir veimutinės rūdys.
