Norvegijos miestelio Moldės teismas jau kitą savaitę skelbs septynmečio lietuvio likimą – palikti globėjams, grąžinti mamai, o gal – parsiųsti į Lietuvą, kur Rokiškio rajone, Kavoliškyje, anūko laukia kambarį su žaislais jam paruošę seneliai.
Atvėrė namų duris
Tarptautiniu skandalu virtusioje septynmečio Gabrieliaus, Norvegijoje vaiko teisių gynėjų paimto iš emigrantės mamos ir perduoto globėjams, istorijoje jau kitą savaitę turėtų būti arba padėtas taškas, arba nuo kalno paleistas dar didesnis sniego kamuolys. Norvegijos nedidelio miestelio Moldės teismas skelbs mažojo berniuko likimą – palikti globėjams, grąžinti mamai, o gal – parsiųsti į Lietuvą, kur Rokiškio rajone, Kavoliškyje, anūko laukia kambarį su žaislais jam jau paruošę seneliai.
Berniuko močiutė, vaiką Norvegijoje praradusios Gražinos Leščinskienės mama 64-erių Regina Stašienė sako neturinti ko slėpti nuo visuomenės ir mielai sutinka savo namuose priimti žurnalistus.
Vykstame į Kavoliškį – vos už keturių kilometrų nuo Rokiškio nutolusį, per tūkstantį gyventojų teturintį kaimelį. Tik įsukus, pirmas sutiktas praeivis iš karto puola aiškinti kelią iki Stašių kiemo. Čia visi vieni kitus pažįsta – žino, kieno vaikai emigravę, o kieno neturi darbo, dėl ko į kurį kiemą įsuko greitoji, o kuris, iš ligų išsikapstęs, pakilęs iš lovos į lauką išėjo. Prieš bene keturiasdešimt metų į Kavoliškį atsikrausčiusius Stašius čia irgi visi pažįsta.
„Tvarkingi žmonės ir gyvena neprastai. O tokia bėda“, – sako kaimo senbuvis.
Gresia kalėjimas
Sukame į G. Leščinskienės tėvų kiemą. Dviejų aukštų balto mūro namas plastikiniais langais, kiemas tvarkingas, nė užuominos, kad čia gyventų apsileidėliai, negebantys pasirūpinti buitimi. Išgirdusi mašinos ūžesį pasitikti atvykėlių laukan išpuola ir pati šeimininkė. R. Stašienė.
R. Stašienė atveria visas namų duris. Pirmajame aukšte įsikūrę tėvai – dėl cukraligės ir sąnarių skausmų laiptais lakstyti sveikatos nebeturinti Regina ir jos vyras, po insulto pakilęs iš patalo, bet netekęs kalbos dovanos.
Gabrieliaus močiutė rodo jam paruoštą kambarį su vaikiška, meškučiais išmarginta patalyne.
Antrajame aukšte gyvena Stašių 36-erių sūnus Ramutis – Gabrieliaus dėdė ir krikšto tėtis. Tai jis sausio 26-ąją bandė parvežti Gabrielių iš Norvegijos, bet buvo sustabdytas Švedijoje. Daug metų uždarbiauti į Norvegiją važinėdavęs Ramutis supranta, kad į lietuvių emigrantų rojumi vadintą šalį jam dabar geriau kojos nekelti. Už sūnėno, Lietuvos piliečio, išvežimą iš Norvegijos ten R. Stašiui grėstų treji metai nelaisvės.
Suabejojo ir mama, ir dėde
Ramutis kategoriškai nesutinka bandymą parsivežti Gabrielių vadinti pagrobimu. Pasak R. Stašio, Norvegijoje berniukui jis buvo antras žmogus po mamos Gražinos. Maždaug už trisdešimties kilometrų nuo sesers gyvenęs R. Stašys pasakoja ne tik savaitgaliais į svečius atvažiuodavęs, bet Gražinai dirbant sūnėną paimdavęs iš darželio, vėliau – ir iš mokyklos. Kol pernai, birželio 24-ąją, jam pedagogai vaiko nebeatidavė. Jo neatgavo ir iš darbo atlėkusi Gražina – vaiko teisių apsaugos tarnyba berniuką tiesiai iš mokyklos išvežė globėjams.
„Mačiau, kad teisiniu keliu mes nieko nepasieksime. Jau buvo įvykę porą teismų Moldėje ir – jokios kalbos apie vaiko grąžinimą. Pats sugalvojau, kad reikia vaiką išvežti iš šalies, kitaip gero nebus“, – „Sekundei“ pasakojo R. Stašys.
Tiesa, jis taip pat minimas „Barnevernet“ darbuotojų raštuose. Kartą, pagal Norvegijos darbuotojus, buvo aptiktas išgėręs, kai atvyko paimti berniuko iš mokyklos. Negana to, jam bandoma prikišti ir baisesnių įtarimų.
„Suprantu, kad purvo bus daug išpilta, bet dėl to esu rami, nes aš geriausiai pažįstu savo šeimą“, – dėl savo atžalų užtikrinta R. Stašienė.
Suskaičiavo filmavimo kameras
Gražinai su sūnumi buvo leista matytis tik porą kartų per mėnesį. Pasimatymams vietą parinkdavo ne ji. „Barnevernet“ tarnybos darbuotojos pranešdavo, kur bus atvežtas vaikas. Jos dalyvaudavo ir pasimatymuose. Vėliau prie jų prisijungė ir vertėja. Ji norvegėms vaiko teisių gynėjoms versdavo, ką Gražina taukšdavo su Gabrieliumi.
Pasak R. Stašio, Gražina buvo įspėta, apie ką negalima su sūnumi kalbėti. Viena tokių temų – jo globėjai. Nuo mamos buvo slepiama, kur, su kuo ir kaip gyvena berniukas. Per pasimatymus būdavo einama į karuseles, kartais vaikas pageidaudavo apsipirkti parduotuvėse, bet labiausiai jam patikdavo lankytis boulingo klube Moldėje. Būtent ten Ramutis ir sukūrė pabėgimo planą.
„Daug planavau, sekiau aplinką, kad tikrai pavyktų. Visas kameras nusibraižiau, kur boulingo klube ir aplink jį įrengtos“, – prisipažino R. Stašys.
Apmulkino pareigūnes
Ramutis žinojo, kada Gražina susitinka su berniuku. Jis tikina seseriai nė neužsiminęs apie savo ketinimus. Tik išsiruošusią į pasimatymą su sūnumi sekė automobiliu. R. Stašys buvo garantuotas, kad Gabrielius, pažaidęs boulingą, ateis į tualetą. Esą nuo mažų dienų berniukas į jį dažnai lakstydavo.
„Labai nustebo tualete mane pamatęs. Pasakiau, kad važiuojame namo. Nė už rankos paimti nereikėjo – pats noriai kartu išėjo“, – „Sekundei“ pasakojo Ramutis.
Vis dėlto net ir jį stebina, kad boulingo klube su Gražina pasilikusios „Barnevernet“ pareigūnės su vertėja bėglių nepastebėjo, nors tualetas tebuvo vos už 50-ies metrų.
„Čia ne pagrobimas. Aš pasiėmiau savo sūnėną, krikštasūnį, Lietuvos Respublikos pilietį su Lietuvos pasu, turėjau nuo seno leidimą, kad galiu jį vežti į bet kurią ES šalį. Kol dar augo pas Gražiną, parsiveždavau Gabrielių atostogų į Lietuvą“, – savo teisumu neabejoja R. Stašys.
Pasidžiaugė per anksti
Kelionė per Švediją keltu į Lietuvą R. Stašiui atrodė mažiau rizikinga nei dumti automobiliu per Daniją, Švediją, Vokietiją, Lenkiją. R. Stašienė
Ramutis neslepia, jog Švediją įsivaizdavęs lyg išsigelbėjimą. Visą maždaug 1000 km kelią per Norvegiją iki sienos bėglį kaustė įtampa. Kai pakeliui sustojus šnektelėti telefonu, pamatę įjungtus avarinius žibintus, stabtelėjo policijos pareigūnai, R. Stašiui nutirpo ir kojos, ir rankos. Tačiau pareigūnai tik pasiteiravo, ar nereikia pagalbos, ir nuvažiavo tolyn.
Kirtęs Švedijos sieną atsipūtė – jau beveik namie. Nors Ramutis sakosi niekam apie savo planus nepasakojęs, bet Stokholme iš kelto dar spėjo paskambinti į Lietuvą mamai: mes jau vietoj.
„Supratau, kad jie ne kelte, o jau prie Lietuvos sienos. Puoliau skambinti Gražinai. Sakau, ar žinai, kad tavo vaikas jau Lietuvoje. Tądien buvo mano gimtadienis. Anūko parvežimas man turėjo būti didžiausia dovana“, – pasakojo R. Stašienė.
Išvedė iš kajutės
Močiutė dovanos nesulaukė. Iki kelto išplaukimo buvo likę vos 20 minučių, kai į Ramučio ir Gabrieliaus kajutę pasibeldė policijos pareigūnai.
„Parodė vaiko nuotrauką, esą jo ieškoma Norvegijoje. Nesąmonė, sakau, čia mano sūnėnas, yra jo pasas, turiu leidimą vežti. Išlaipino iš kelto ir mus išskyrė. Vaiką paėmė Švedijos vaikų teisės, o mane – į komisariatą apklausti. Buvo sunku paaiškinti vaikui, kad jam reikia eiti kažkur su svetimais dėdėmis. Jis, žinoma, buvo nusiminęs, kad nebeplaukiam namo, bet laikėsi be ašarų. Gal tiek kilotas iš vienos vietos į kitą jau priprato prie svetimų“, – svarsto R. Stašys.
Nors Gabrieliaus globėjus Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnyba laikė didžiausioje paslaptyje, Ramutis prisipažįsta ne kartą juos sekęs, kai šie veždavo iš pasimatymų vaiką. Jo žiniomis, iš pradžių globoti berniuką buvo patikėta jaunų moterų porai. Per vieną pasimatymą vaikas mamai ir pats neva prasitarė gyvenantis pas dvi tetas. Nežinia dėl kokių priežasčių vėliau Gabrielius apgyvendintas ūkininkų, auginančių keleriais metais vyresnę dukrą, šeimoje.
Apie vaiką nežino nieko
R. Stašys pasakoja sulaikytas Švedijos pareigūnų reikalavęs pranešti Lietuvos ambasadai, taip pat iškviesti advokatą ir vertėją. Pastarieji buvo atsiųsti tik kitą dieną. Naktį areštinėje praleidęs R. Stašys kitą dieną tik popiet buvo apklaustas ir paleistas.
„Suprantu, kad jei būčiau padaręs nusikaltimą, būtų sulaikę. Gal jie ir patys nematė nusikaltimo? Bet kur vaikas, jokios informacijos nesuteikė. Skubėjau užsisakyti bilietus, kad spėčiau į keltą. Dar paskambinau seseriai, bet ji jau žinojo, kas įvyko“, – pasakojo R. Stašys.
Ir Gražina, ir jos artimieji tikėjosi, kad Švedija, Europos Sąjungos narė, sulaikytą berniuką sugrąžins kitai ES narei – Lietuvai. Jie iki šiol negali atsikvošėti, kad vaikas buvo perduotas jo paiešką paskelbusiai Norvegijai.
Dabar jau dvidešimt dienų, kai Stašiai apie Gabrieliaus likimą nežino nieko.
„Nei mama, nei mes vaiko nebematėme ir niekas nežinome, kur jis. Tikriausiai nebebus pas tuos pačius ūkininkus, labai tuo abejoju“, – ašaras braukia R. Stašienė.
Neprisiminė nei dėdės, nei močiutės
Berniuko artimieji tikina, kad nuo tada, kai buvo apgyvendintas pas globėjus, jis neatpažįstamai pasikeitė. Buvęs judrus, šnekus vaikas, susitikęs su mama, tapdavo mažakalbis ir pasyvus.
Pasak R. Stašienės, per pasimatymus dukra jai paskambindavusi ir duodavusi pakalbėti su anūku. Šis į močiutės klausimus, kaip gyvena, ką veikia, atsakinėdavo trumpai, tarsi jam būtų sunku rinkti lietuviškus žodžius. Norvegijoje pastaruosius trejus metus gyvenantis vaikas, anot Ramučio, norvegiškai kalbėjo kone geriau nei lietuviškai, o apgyvendintas pas globėjus, matyt, gimtąją kalbą baigia ištrinti iš atminties. Tačiau R. Stašį labiau nei berniuko kalbiniai įgūdžiai nustebino keistas elgesys. Dėdė pasakoja apstulbęs, kai pabėgus iš pasimatymo pakeliui į Švediją Gabrielius paklausė jo vardo. Vaikas neprisiminė ir kuo vardu Lietuvoje laukianti močiutė.
„Keisčiausia, kad kaimynų Lietuvoje visų vardus prisiminė. Tik mūsų dviejų iš atminties išsitrynė“, – atsistebėti negali R. Stašienė.
Močiutę graužia ir mintis, kad anūkas nespėjo dėdei pasakyti kažko, matyt, jam labai svarbaus. Esą pakeliui į keltą R. Stašio vaikas paklausęs, ar gali atskleisti paslaptį. Ramutis pažadėjęs, kad kajutėje galės daug ir apie ką nori kalbėti, bet paatvirauti jie taip ir nespėjo.
Priglaudė tėvai
Kavoliškyje pas senelius Gabrielius augo nuo dvejų metukų, kai nesusiklosčius santykiams su jo tėčiu pas tėvus gyventi sugrįžo Gražina. Pasak R. Stašienės, biologiniam tėvui vaiko niekada nereikėjo ir su juo nesimatydavo.
„Pas mus vietos sočiai, kambariai įrengti ir antrame aukšte. Galvojom, bus visiems kartu lengviau. Čia pat ir darželis vaikui. Gražinos net neraginome darbo ieškoti, leidom apsiprasti“, – pasakojo R. Stašienė.
Anot jos, šeimoje buvo šnekų, kad Gražina norėtų išvažiuoti užsidirbti, bet nuo šitų planų ją sustabdydavo motina, primindavusi, jog Gabrielius tokioms permainoms dar per mažas.
Emigravo mamai nesakiusi
Kartą vasarą, kai berniukui buvo treji, Gražina pasiprašė tėvų išleidžiama į muzikos festivalį Zarasuose. Pažadėjo sugrįžti kitą dieną. Tik po trijų dienų, kai paskambino Norvegijoje dirbęs sūnus, Regina sužinojo, kad dukra ne Zarasuose, o emigravo sūnų palikusi seneliams.
„Tik kaimynei apie savo planus pasipasakojo, man nesakė, žinojo, kad pyksiu, barsiuos ir neleisiu. Kaimynė matė, kaip Gražina atėjo atsisveikinti su Gabriuku, žaidusiu kieme su kaimynų vaikais. Girdėjo, kaip jam aiškino išvažiuojanti pinigėlių užsidirbti ir raudodama sėdo į mašiną“, – verkdama prisimena R. Stašienė.
Ji tikina suprantanti dukrą. Esą Rokiškyje jaunai moteriai nebuvo perspektyvų susirasti darbą, todėl geresnio gyvenimo sau ir sūnui turėjusi ieškoti svetur. Gražina, padedama brolio, Norvegijoje susirado valytojos darbą, netoli Moldės kaimelyje išsinuomojo pusę namo, nusipirko mašiną. Maža to, baigė norvegų kalbos kursus.
„Ten pat ir dabar gyvena ir valytoja tebedirba. Lietuvoje mokytojai tiek neuždirba, kiek Norvegijoje valytoja. Nesunkiai gali pragyventi. Dar ir mums pinigų atsiųsdavo“, – pasakojo R. Stašienė.
Negalėtų gerti, nes dirba
Kai sūnui sukako ketveri, Gražina tėvams pareiškė pasiimanti berniuką. Seneliai sukrovė lagaminus ir vaiką išleido į Norvegiją kartu su atostogų parvažiavusiu Ramučiu.
„Nemačiau jokių kliūčių vaiką išleisti pas motiną. Man nebuvo abejonių, kad dukra pasirūpins sūnumi. Gal nebuvo ideali motina, bet gera vaikui. Dabar tikrai negeria. Ten geriantis žmogus nepadirbtų. Nori gyventi – turi stengtis. O ji valo kelias parduotuves, darželį, privačius namus, tarp objektų po 30 km. Iš pradžių važinėjo savo mašina, o paskui įmonė automobilį davė“, – dukra tiki R. Stašienė.
Anot jos, Lietuvoje daugelio rimtų ligų – laringito, bronchinės astmos kamuotas Gabrielius Norvegijoje, matyt, dėl jūrinio klimato tapo sveikut sveikutėlis.
R. Stašienė sako su anūku bendraudavusi telefonu, jį parveždavo atostogų grįžtantys Ramutis arba Gražina. Pati močiutė per trejetą metų anūko Norvegijoje nė karto nesusiruošė aplankyti.
Teismo dokumentų neviešina
Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybos dėmesio Gražina sulaukė, kai vaiką pradėjo leisti į darželį. R. Stašienės teigimu, auklėtojos mamai pradėjo skųstis, kad Gabrielius itin judrus.
„Jis iš tiesų toks. Visada už save pakovodavo, jei nepatinka kas, gali ir pastumti“, – tokį vaiko elgesį kaip normalų priima R. Stašienė.
Sulaukusi auklėtojų pastabų, Gražina pradėjo lankytis pas psichologus – mokytis, kaip bendrauti su aktyviu vaiku.
„Ji stengėsi daryti viską, bet vis tiek prikibdavo“, – dukrą gina R. Stašienė.
Kavoliškietė turi į lietuvių kalbą išverstus Norvegijos teismų dokumentus, tačiau sako nenorinti jų pernelyg viešinti. Jos nuomone, visa, kas ten surašyta, yra nesusipratimas arba – tiesiog kabinėjimasis prie emigrantės.
„Pats pirmas užsikabinimas, kad vaiko elgesys seksualizuotas. Sprendžiama iš to, kad dėdė važiuodavo iš darželio pasiimti, o vaikas dažnai lakstydavo į tualetą ir išėjęs iš tualeto uostydavo rankas, dažnai jas plaudavo. Kas čia neįprasto? Vieni puodelį uosto, kiti dar ką. Jis ir pas mus dažnai į tualetą lakstydavo, bet jokių ligų mūsų gydytojai nerado“, – stebisi Regina.
Jai keista, kad teismo turimoje medžiagoje rašoma, jog Gabrieliui mamos namuose trūko žaislų ir drabužių.
„Ko jau ko, o šito jam niekada netrūko. Net ir pas mus pilni namai Gabriuko daiktų“, – anūko žaislus rodo R. Stašienė.
Atremia norvegų pastabas
Močiutės nuomone, vaiko teisių gynėjai be reikalo atkreipė dėmesį ir į tai, kad kartą į mokyklą berniukas atėjo purvinomis kelnėmis. Reginos teigimu, anūkas visada pats išsirinkdavo, kuo rengtis, ir jį perkalbėti būdavo beprasmiška. R. Stašienei nesuprantamos ir pedagogų pastabos, jog vaikas nešvarus, galbūt net savaitę nesiprausęs.
„Viename rašte dėsto, kad per dažnai plauna rankas, o kitame, kad savaitę nesiprausęs. Kaip tą suprasti?“ – piktinasi Regina.
Prieš paimant berniuką iš šeimos, socialiniai darbuotojai kurį laiką stebėjo Gražiną ir lankydavosi jos namuose.
„Ateidavo neįspėję vakarais apie 20–21 val. Kartą Gražina atidarė duris ant naktinių užsivilkusi chalatą ir buvo nepaklota lova. Sakykit, o jūs tokiu laiku namuose vaikštote pasipuošę?“ – pareigūnų perdėtą uolumą įžvelgia R. Stašienė.
Močiutė įsitikinusi, jog esminė priežastis, kodėl jos anūką patikėta auginti svetimiems ir svetimoje šalyje – piniginiai reikalai. Vaiko gerovės organizacija „Barnevernet“ gauna nemažą dalį valstybės biudžeto pyrago, todėl išgali už vieną vaiką globėjams per mėnesį mokėti 15 tūkst. Norvegijos kronų (1715 eurų).
Vaiką praradusi G. Leščinskienė, anot jos motinos, Norvegijoje ne viena – turi į ką atsiremti. Ją palaiko sutuoktinis. Moteris aukso žiedus su azerbaidžaniečiu sumainė likus maždaug mėnesiui iki sūnaus atėmimo.
Tikrintojai perkratė šeimą
Stašių tikslas – susigrąžinti berniuką į Lietuvą. Vaiką globoti nusiteikę seneliai. Jų namuose lankėsi ir gyvenimo sąlygas jau įvertino Rokiškio savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai, cukralige ir sąnarių liga serganti R. Stašienė turi ir medikų pažymas, patvirtinančias, kad sveikata jai leidžia globoti vaiką.
„Mano sveikata dabar geležinė, nors nebepavalgau ir nepamiegu, kiek reikia. Atsigulu ir galvoju apie anūką“, – sako R. Stašienė, pati 32-ejus metus išdirbusi medike, iš jų 26-erius psichiatrijos ligoninės vaikų skyriuje.
Savo verdikto dėl vaiko globos nėra paskelbusi vienintelė, bet svarbiausia instancija – teismas.
„Sąlygos, kokiomis augtų vaikas, geros, visi dokumentai surinkti ir tikrai šita šeima mums nekelia jokių abejonių. Didžiausia kliūtis, kad Lietuvoje nėra paties vaiko. Dėl to teismas mūsų prašymo negali nagrinėti“, – teigia Rokiškio vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Gitana Černiauskienė.
Dėl anūko ropos keliais
Kad susigrąžintų anūką, R. Stašienė sako pasirengusi keliais po Europą ropoti. Moteris pagalbos prašymus jau išsiuntė užsienio reikalų ministrui, Norvegijos ambasadoriui Lietuvoje, negavusi audiencijos pas prezidentę Dalią Grybauskaitę, jai irgi nusiuntė raštą.
Tačiau ir prezidentė, pasak Reginos, dar nėra jos paskutinė viltis.
„Keliais roposiu į Europos Parlamentą, galų gale į Strasbūro Žmogaus Teisių Teismą – eisiu iki galo, kol pasieksiu savo“, – ryžtingai nusiteikusi kavoliškietė.
Ji supranta, kad kiekviena prarasta diena didina prarają tarp anūko ir tikrosios šeimos. Laikas nėra Stašių sąjungininkas – kuo daugiau jo praeis, tuo vaikas labiau tols nuo Lietuvos ir su ja susijusių prisiminimų.
„Mes esame lietuviai. Gabriuko šaknys lietuviškos, ne norvegiškos, pats kraujas turi jį šaukti prie savų. Nesame gi žemėn sulindę purvini runkeliai, kad savo vaikų jau negalėtume auginti“, – Europą įtikinti pasirengusi R. Stašienė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
