Ar jūsų vaikas, anūkas, kaimyno atžala jau moka gerti kraują? Lietuvoje jau daug metų viešai veikia žmonių kraują mokantys gerti ir tai slėpti portalai. „Tai – tik pradžia“, – apie du šiurpius nusikaltimus, kuriuos Lietuvoje įvykdė (įtariama) moksleivės, kalba žinoma muzikos pedagogė Nijolė Prascevičienė.
Septyniolikmetės gimnazistės nužudymas atskleidė ne vienos šeimos ar mokyklos problemas, bet visos valstybės puvėsius.
Pradžia
Internetinių portalų skaitomumai muša rekordus, o komentatoriai smerkia dvi Viktorijas – Lietuvninkaitę bei Vaitiekaitytę, reikalauja žiaurios bausmės. (Merginos – dar nenuteistos, o jeigu dar kažką pamename apie nekaltumo prezumpciją, praverstų truputis kantrybės, nes nenuteistas žmogus Lietuvoje vis dar laikomas nekaltu.)
Nusikaltimas Šiauliuose sulaukė žymiai didesnio rezonanso už kitame Lietuvos gale įvykusią tragediją, kai septyniolikmetė nužudė neįgalųjį. Ar gyvybė turi skirtingas kainas?
Po to, kai užsivers kalėjimo grotos, o prodiuseriai atsigers savo pintą kraujo, teisingumas bus įvykdytas. Tačiau ar tai užkirs kelią naujoms tragedijoms? Todėl apie žymiai platesnę bėdą kalba daug talentų išugdžiusi Šiaulių S. Sondeckio konservatorijos pedagogė N. Prascevičienė sakydama, jog ateityje laukia dar daugiau skaudžių nelaimių.
Apleistos visos sritys
N. Prascevičienė kalba apie valstybės politiką ir taktiką. „Klasės – didžiulės, tėvai namuose vaikams neturi laiko, nes turi dirbti, o mokykloje visų aprėpti neįmanoma. Yra visuotinis valstybės skurdas – apleistos visos sritys“, – pažymi pedagogė.
Akordeonistus ugdanti Martyno Levickio auklėtoja N. Prascevičienė įsitikinusi, kad situacija keistųsi, jeigu daugiau dėmesio būtų skiriama užklasiniam ugdymui. „Pas mane ateina vaikas, sužinau labai daug apie jo gyvenimą. Tie vaikai, kurie pas mus mokosi, – labiau apsaugoti, jie žino tikslą“, – kalba pedagogė.
Panašiai mąsto ir vaikų psichiatras, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas Linas Slušnys. „Yra asmenys, kurie turi vertybių skalę, kurią gali perduoti vaikui. Tai labai sudėtinga, bet įmanoma“, – sako L. Slušnys. Mokykla, tėvai ir visuomenė turėtų dirbti kaip šveicariško laikrodžio mechanizmas. Pabrėžia: „Močiutėms palikti auginti vaikai – didžiulis nusikaltimas valstybei. Tai turėtų būti traktuojama kaip nusikaltimas. Bet kol kas laimi suaugusieji. Stebimės nusikaltimais, bet nereikėtų stebėtis. Tai – dėsninga“.
Flagmanai tyli
Valstybei jos piliečiai nerūpi, o kaip tie, kurie „arčiau tautos“ – vietos politikai ir valdininkai? Prieš gerą mėnesį miesto vadovams viešai draskytos akys už tai, kad rūpinasi ne vaikais, jų mokymo turiniu, o skaičiuoja mokinio krepšelius, mokyklas, kurias reikia uždaryti (o kodėl nesumažinus klasių, kad mokytojams lengviau būtų dirbti?).
Ir ką apie švietimo ligas kalba Šiaulių meras Justinas Sartauskas, Švietimo skyriaus vedėja – švietimo flagmanė Violeta Damskienė, Savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkė Angelė Kavaliauskienė, kurios darbas formuoti švietimo politiką mieste?
Mokykloje dirbanti komiteto pirmininkė A. Kavaliauskienė kabina medalį savo viršininkei V. Damskienei, giria ir postringauja apie tai, kad mokyklos turėtų būti „profiliuotos“ – dailės, muzikos, sporto ir kt. Tačiau – tai tik gražios kalbos iš antrą kadenciją Tarybos nario krėslą trinančios politikės lūpų. Švietimo skyriaus vedėja V. Damskienė atostogauja, o atsiatostogavęs meras J. Sartauskas – nė pypt. Tarsi nelaimė būtų įvykusi kitame pasaulio krašte, tarsi mokyklose vaikams nebūtų gurinamos nosys, nelūžinėtų žandikauliai, galūnės, vaikai nešlitinėtų girti miesto gatvėse ir neapiplėšinėtų bendraamžių ir nepuldinėtų senukų.
Nepilnamečiai auklėjami gerti kraują
Tik po nusikaltimo Šiauliuose viešai prabilta apie tai, kuo domisi paaugliai ir jaunuoliai. Paaiškėjo, kad įtariamoji V. Lietuvninkaitė domėjosi vampyrizmu, kanibalizmu, kančiomis ir pan. Žinoma, sunku atskirti, kur baigiasi jauno žmogaus fantazija, žaidimai ir kur prasideda praktika. Tačiau vampyrizmo pradžiamokslis – internete legaliai veikianti interneto svetainė.
Interneto svetainėje kraujo gėrimas aprašomas įkvepiančiai, remiantis vos ne moksliniais įrodinėjimais, postringaujama apie dvasinį kelią, „vienišųjų bendruomenę“, atstumtą, visuomenės apšmeižtą ir t. t., ir pan. Ar ne saldainiukas paaugliui, kuris jaučiasi atstumtas, neišklausytas ir nesuprastas?
Tinklaraštyje ne tik postringaujama apie „įgimtą instinktą“, moralinį „vampyro garbės kodeksą“. Esama ir detalios informacijos, kaip ir kiek gerti kraujo, kad nenukentėtų „donoras“, pateikiama fiziologijos detalių. Patariama „donorą“ nusivesti į kraujo centrą ir ištirti kraują – maža ką, gal „donoras“ kokia liga serga, apkrės vargšą kraujasiurbį.
Viešos patyčios iš vaikų gynėjų ir įstatymų
Kad valstybei nusišvilpt, jog vaikai nuo mažens legaliai mokomi terorizmo įgūdžių, rašiau gal prieš penkerius metus. Internete bet kuris pyplys gali susirasti ir perskaityti teroristo pradžiamokslį lietuvių kalba – kaip iš buityje prieinamų medžiagų pasigaminti napalmo bombą, kaip sprogdinti, patobulinti Molotovo kokteilį. Ir daugybė kitų patarimų būsimajam žudikui. Skambinau į Policijos departamentą pareigūnams, užsiimantiems elektroniniais nusikaltimais – nulis emocijų. Pradžiamokslis – vis dar „kabo“ internete“.
Vampyrizmo instrukcijose ciniškai šaipomasi iš neįgalios valstybės įstatymų. Pavyzdžiui, rašoma, kad skaityti šioje interneto svetainėje skelbiamą informaciją galima tik tėvams leidus, tarsi puslapį radęs paauglys lėks atsiklausti tėtės ar mamos. Kitame svetainės puslapyje „informuojama“, kad daugiau kaip pusė (o kodėl ne visas?) svetainės turinio gali pakenkti nepilnamečiui. „Dalis tinklaraščio turinio atitinka kai kuriuos Lietuvos Respublikos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nustatytus kriterijus“, – skelbiama tinklaraštyje. Tai – atviros patyčios iš Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybos.
Mėginau prisiskambinti vaikų teisių kontrolierei Editai Žiobienei. Be šansų – komandiruotėje, o nuo žiniasklaidos blogybių kontrolierę saugantis Cerberis maloniu moters balsu nepermaldaujamas. Suprask, kontrolierės mobiliojo numeris – vos ne valstybės paslaptis, nors, duodu galvą nukirsti, kad pokalbių sąskaitos apmokamos iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tačiau klausimai į kampą visą Seimą įvariusiai kontrolierei – daugiau oro gadinimas, kadangi minėta vampyrizmą propaguojanti interneto svetainė, kaip pati skelbiasi, veikia jau penkeri metai. Teisus L. Slušnys sakydamas, kad tokias svetaines sunku aptikti, o jas lankantieji tarnybų neinformuoja. Bet jeigu randa žurnalistai, žymiai aukštesnės rasės atstovams, mintantiems iš mūsų mokesčių, tai turėtų būti kaip delną apspjauti.
Lauksime tęsinio?
Ir pabaigai – apie tai, ko nemėgsta kalbėti plunksnos broliai ir kameros sesės. Ypač televizininkai ir internautai.
„Apie panašius tinklalapius sužinau ir iš savo vaikų. Dabar komisijoje nagrinėjame skundą dėl tinklaraščio demotyvacija.lt. Ten yra šlykščių dalykų. Publikuojama nuotrauka, kurioje matyti konclageryje į krūvą suversti išsekę žydai, o prierašas skelbia: žydai guli ir nieko neveikia“, – sako L. Slušnys.
„Didžiausią įtaką vaikams daro televizija, filmai. Dabar vaikai mato tai, ko nematė mūsų vaikai“, – sako niūrią ateitį prognozuojanti pedagogė N. Prascevičienė.
L. Slušnio žodžiais, suaugusieji privalo išaiškinti vaikams, kas yra vertybė ir kokios pasekmės lydi veiksmus.
„Ir žurnalistai turėtų prisiimti atsakomybę už švietimą, kultūros kėlimą. Daugiau to negali padaryti niekas“, – sako vaikų psichiatras, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas L. Slušnys.
Mykolas DEIKUS
