2012-ieji Europoje paskelbti aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metais. Taigi, tinkamas laikas prisiminti ir tuos senukus, kuriems reikia aktyvios mūsų pagalbos, tačiau įsisenėjusios bėdos, netvarka globos bei slaugos srityse bado akis.
Kai Lietuva oficialiai minima tarp pasaulio šalių, kuriose nėra vietos senukams, turima omenyje itin silpna jos pensijų sistema. Tačiau ar šis nepavydėtinas epitetas neužtarnautas atsainiu valstybės požiūriu į senus žmones, Lietuvoje kažkodėl tituluojamus senjorais? Pagarba parodinė, o tikrąjį požiūrį atskleidžia netvarka senolių globos ir slaugos srityse.
Ritos pragaro ratai
Lietuvos visuomenė sensta sparčiausiai Europoje: 2030 m. kone kas trečias Lietuvos gyventojas bus vyresnis nei šešiasdešimties, o tų, kuriems per 85, padaugės net 156 proc. Tai neišvengiamai aštrina įsisenėjusias globos bei slaugos problemas, tačiau apie jas tylima. Meluojama, kad daroma viskas, kas įmanoma. Todėl visuomenė net neįsivaizduoja šios problemos masto, išskyrus tuos, kuriems nepasisekė, kurių tėvai, užuot ramiai ir greitai staiga išėję iš šio pasaulio, kankinasi ilgai, kamuodami ir vaikus.
Vilnietė Rita (pavardė redakcijai žinoma) globos ir slaugos bėdas žino kaip savo pačios, nes 10 metų namuose slaugė Alzheimerio ligos pakirstą mamą. „Užsispyriau ją nukaršinti pati nė nesuvokdama, kam ryžtuosi ir kiek tai kainuos man, mano šeimai. Kalbu ne tik apie pinigus – apie prarastą sveikatą, darbą, nuolatinį stresą, apleistus vaikus. Naiviai vyliausi, kad valstybė mums padės, juk mokame mokesčius. Tačiau realybė buvo kitokia. Pagalba buvo menka ir nuolat vėluojanti. Kol ekspertų komisija sunkiai ligonei nustatė SP1 indeksą, t. y. pripažino jai nuolatinės slaugos poreikį iki gyvos galvos, ji jau nebeturėjo nė lašo proto, o aš – sveikatos. Tiesa, nuo tada gaudavau 800 Lt mėnesio slaugos išmoką. Beje, jos netekdavau paguldžiusi mamą į slaugos ligoninę, o slaugos priemones tuo metu turėjau pirkti pati. Vien sauskelnėms mėnesiui išleisdavau apie 300 Lt, o kur dar vaistai, kyšiai gydytojams ir slaugytojoms... Taip, duodavau, šioje srityje tai – nerašyta norma. Nepaisant to, iš ten parsiveždavau ne žmogų, o daržovę: sukaustytą, nebekalbančią, sutinusiomis kojomis. Gydytojai aiškindavo, kad tai dėl aplinkos pakeitimo, kuris Alzheimeriu sergančiuosius veikia neigiamai, tačiau ant mamos kūno rasdavau gausių kraujosruvų nuo injekcijų. Negalėdama įpirkti naujos funkcinės lovos už 1 800Lt, naudotos iš labdaros laukiau 4 mėnesius. O eilėje į psichoneurologinį pensionatą teko laukti beveik metus, nes mokamų vietų kainos man buvo neįkandamos. Kai atėjo eilė, buvau jau praradusi darbą, bet tai buvo dar ne paskutinis pragaro ratas. Gėda ir sakyti, bet mamos mirtį priėmiau kaip išsigelbėjimą“, – baigė pasakojimą Rita, niekam nelinkėdama namuose karšinti tokią ligonę.
Ritos istorija atrodytų išskirtinė, tačiau ji atskleidžia tipiškas įsisenėjusias slaugos ir globos bėdas, kurias mini visi jų patyrę piliečiai. Tai informacijos stoka, eilinei šeimai nepakeliamos išlaidos, smarkiai vėluojanti valdiška pagalba, ilgos eilės į globos įstaigas. Tačiau labiausiai slaugos ir globos sistemoje trūksta žmogiškumo. Tą patvirtino ir šioje srityje jau 25 metus dirbanti psichologė Regina Morkūnenė. „Žmogiškumo trūkumas čia ypač skaudus: juk bejėgiai suvaikėję senukai nepasiskųs. O bendros mūsų bėdos, tokios kaip kyšininkavimas, protekcijos, neprofesionalumas, čia tampa ypač nepakenčiamos.“
Reforma senai tvarkai palaikyti
Galbūt valdžia vis dėlto stengiasi taisyti šiuos trūkumus? Juk Vyriausybė jau 2011m. I ketvirtyje įsipareigojo įgyvendinti svarbiausius „Nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijos“ uždavinius. O už senų žmonių globą atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) 2010 m. atidarė naują padalinį – Socialinės globos įstaigų administravimo tarnybą. Įstaiga solidi: 67 etatai, metinis biudžetas – 1,8 mln. Lt . Būtent ji dabar administruoja ministerijai priklausančias 38 socialinės globos įstaigas, perimtas iš apskričių viršininkų administracijų. Ji užtikrina ir socialinių darbuotojų atestavimą bei socialinio darbo specialistų kvalifikacijos kėlimą visoje Lietuvoje.
Tačiau Edvardo Bareišos, naujosios tarnybos direktoriaus, atsakymai į „Valstiečių laikraščio“ raštu pateiktus klausimus buvo valdiškai sausi: šiuo metu eilėse į 29 suaugusiųjų socialinės globos namus laukia 163 asmenys... Tarnyba nėra gavusi skundų dėl siuntimo į juos tvarkos pažeidimų... O dažniausiai nurodydavo kreiptis kitur, tarkime, į SADM Socialinės aprėpties departamentą, į Socialinių paslaugų priežiūros departamentą, į jo Kontrolės skyrių, į Visuomenės sveikatos centrus... O kodėl sumažėjo vietų skaičius suaugusiųjų socialinės globos namuose, pasirodo, žino tik pats ministras.
Pasiklysi greičiau nei rasi atsakymus, bet to, viktorina su ministerija vyksta griežtai raštu. Tačiau telefonu pakalbintas E.Bareiša buvo atviresnis: prisipažino nuoširdžiai siekęs įvesti šioje srityje tvarką, kad ši „dirbtų kaip šveicariškas laikrodis“: mat turi pakankamai administravimo patirties. Tačiau jaučiasi pakliuvęs į ginčytiną dviejų „kunigaikštysčių“ teritoriją – Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) ir SADM, o šios tarpusavyje nesusišneka. Planuota reforma liko iki galo neįvykdyta, nes SADM jo tarnybai neperdavė visų reikalingų funkcijų. „Būtų mano valia, uždaryčiau 80 proc. privačių globos namų, kurių veiklos niekas nekontroliuoja, nesidomi nei jų paslaugų kokybe, nei veikla apskritai. Neturėdami tam licencijos, jie dažnai užsiima ir slauga“, – piktinosi direktorius.
Taigi, kas atsakingas už netvarką privačiame globos sektoriuje? Vargu ar sužinosime, nors informaciją apie tai renka SADM. Nuo 2008 m. būta tik 116 patikrinimų. Kas baudžia už rimtus pažeidimus ir tikrina, kaip šie taisomi? Neaišku. Galbūt tam teks kulniuoti į SAM. Tačiau SAM ir SADM vis neranda būdo susišnekėti ir suvesti galų, nors akivaizdu, kad senukų globa ir slauga turėtų būti „to paties medžio šakos“. Aukšti jų valdininkai teisinasi suklupę ties neapskaičiuotu globos ir slaugos paslaugų krepšeliu.
Sovietmečio tradicijos nedingo
Atrodo, kad reforma vis dėlto įvyko, tik kitaip: senolių globa „susitraukė“, užtat „išsipūtė“ ją reguliuojantis aparatas. Neįgalūs senukai lai mindžikuoja eilėse į globos namus. Užtat valdininkai šiltai sėdi. Tačiau asmenys, kurie ryžtasi viešinti globos ir slaugos bėdas, kaltinami asmeniniu sąskaitų suvedinėjimu. Juokinga, nes tai tikrai labai asmeniška. Anksčiau ar vėliau tai palies kiekvieną iš mūsų. Atleiskite už palyginimą, bet sergančio seno žmogaus sauskelnių dvokas (kas uostė, žino, kaip sunkiai jis pakeliamas ir veik neišvėdinamas) tuoj bus juntamas visoje Lietuvoje. Tačiau valdžios vyrai, atrodo, įsivaizduoja, kad sauskelnių uostyti jiems neteks: juk jų tėvams be eilės skiriama speciali globa ir slauga, tai asmeniškai užtikrina slaugos ligonių ir globos namų vadovai. Sovietmečio tradicijos niekur nedingo.
Senatvė neišvengiamai ateis, o medicina nūnai pajėgi pratęsti ją ir be sveikatos. Psichiatrai perspėja, kad sergančiųjų degeneracine smegenų liga katastrofiškai daugėja, taigi ir protiškai neįgalių senolių skaičius auga. Nebe tie laikai, kai senoliai ramiai nukaršta ant krosnies, sekdami anūkams pasakas: nūnai jie kliedi, tampa pavojingi sau ir aplinkiniams. O ir tos krosnies, prie kurios būrėsi visa šeima, nebėra, ir šeima nūnai dažnai iširusi, nepilna. Kalbama, kad buvusi ir kita tradicija: kai badas prispausdavo šeimyną, senolį – ant rogučių ir į mišką. Sakot, nežmoniška atgyvena? Niekas nūnai nepaliks bejėgių senukų numirti? Tačiau panašumų yra: žmogiškumo stoka vietoje bado, rogutės modernios, bet važiuojama labai ilgai, prižiūrint medikams, o miškas atrodo labai toli.
Pasenusios nuostatos
Dr. Gediminas Navaitis, Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys
Svarbiausia kliūtimi laikyčiau ne pinigų trūkumą, o inertišką mąstymą, neva nieko čia nepakeisi. Norvegijoje taip pat yra senėjimo problema, tačiau seni žmonės, sergantys Alzheimerio liga, ten aprūpinami GPS (globalinės padėties nustatymo sistemos) aparatais, kurie padeda jiems orientuotis aplinkoje ir nepaklysti, o pasiklydusius padeda rasti. Neįgalų nemažai sveriantį ligonį perrengti ir nuprausti padeda „robotas“... Sakote, Lietuvoje slaugos lova kainuoja 1 800 Lt? Štai tokioms prekėms valstybė PVM turėtų sumažinti ligi nulio. Nemanau, kad slaugyti senus neįgalius tėvus dera tik namuose, atsisakius minties apie globos namus. Svarbu nesiliauti su jais bendrauti, lankyti juos, o slauga lai užsiima specialistai. Svarbu įžvelgti, kokio lygmens tai problema. Poliklinikoms, matyt, neapsimoka teikti senyvo amžiaus pacientams pigių, nors ir reikalingų paslaugų. Gyvename pagal smarkiai pasenusias, sakyčiau,
XIX a. vertybines nuostatas. Vertybe vis dar laikome pinigus, fizinį kapitalą, o juk pažangioms šalims seniai tapo aišku, kad brangiausias valstybės kapitalas – jos žmonės. Priimant naujus įstatymus, įvertinamas jų poveikis biudžetui, aplinkai, o koks jų poveikis piliečių laimei, niekas nesidomi.
Rimantas Dagys, Seimo Socialinių ir darbo reikalų komiteto pirmininkas
Valstybės dėmesys šiai problemai nepakankamas. Senų žmonių globos ir slaugos reikalai turi būti vieno šeimininko rankose, tačiau kol kas jo nėra. Tenka pripažinti, kad dvi ministerijos – SAM ir SADM – dėl to niekaip nesusišneka, tačiau šis reikalas nėra toks paprastas, nes susijęs su finansais. Vis dar neapskaičiuota, kiek turėtų kainuoti globos ir slaugos paslaugų krepšelis. Dėl to sunku pritraukti ir privačias verslo struktūras. Ne tik mes sparčiai senstame. Didžiojoje Britanijoje iš 60 milijonų senų žmonių yra 7 mln. Tačiau net tokia turtinga šalis neišgalėtų visiems jiems skirti valdiškos globos senatvėje. Vieno senolio išlaikymas globos namuose kainuoja apie 3 000 Lt per mėnesį, tačiau globos namų infrastruktūros išlaidos sudaro didžiausią šios sumos dalį. Namuose juo rūpintis kur kas pigiau. Valstybė čia galėtų prisidėti, suteikti tokiai šeimai paramą, užuot steigusi brangius senelių globos namus. Juk senam žmogui – ne tas pats, kas paduoda jam sriubos lėkštę. Yra tik vienas būdas pasirūpinti senstančiais piliečiais: dar labiau apmokestinti dirbančiuosius, į tai neišvengiamai įsivelia senstanti Europa. Susvetimėjusi visuomenė neturi kitos išeities. O mums derėtų prisiminti senas tradicijas, siekti grąžinti senus žmones į šeimą. Dėkui Dievui, mūsų šeiminiai ryšiai dar stiprūs. Galime pasidžiaugti, kad bent čia esame jei ne daugiau pasiekę, tai daugiau išsaugoję nei anglai. Geriausias rūpestis artėjančia senatve yra mūsų pačių vaikai. Niekas dar nėra sugalvojęs geresnės senų žmonių priežiūros sistemos.
R. Klišytė
