Išsiaiškinus grybelio savybes, galima įveikti be nuodų ir didelio griovimo. Švedų restauratoriai paviršius rekomenduoja dezinfekuoti karščiu.
Pavojus kartais perdedamas
Pasak švedų restauratorių Kristerio Bergreno ir Pedro Gandros, norint įveikti pastatus gadinančius grybus, nebūtina juos visus pažinti ir įsidėmėti jų botaninius vardus (yra mažiausiai 200 rūšių). Pakanka žinoti sąlygas, kurios palankios šiems grybams plisti. Viena svarbiausių sąlygų – didelė santykinė drėgmė. Pavojingiausiu laikomas žalingasis trobagrybis (Serpula Lacrymans, arba Merulius Lacrymans), mat jis išlieka ir sąlyginai sausesnėje aplinkoje. Vyrauja vieninga nuomonė, kad trobagrybis pavojingiausias medinėms konstrukcijoms. Be to, pastaruoju metu jis kelia daugiau rūpesčių. Tai gali lemti kelios aplinkybės: dažniau perstatomi seni namai, taip pat ir rūsiai, nepakankamas patalpų vėdinimas. Trobagrybio pavojingumas kartais perdedamas – manoma, kad jis neva pats išskiria drėgmę, minta mūrinės sienos kalkių skiediniu, jo neįmanoma sustabdyti švelniomis priemonėmis, o jo apniktas namas yra pasmerktas. Tai klaidingi įsitikinimai.
Savaime neišnyks
Namo grybui augti reikalinga bent 85 proc. santykinė drėgmė ir bloga ventiliacija. Kad galėtų imti kapiliarinę drėgmę, paprastai jis užsiveisia paviršiuose, kurie liečiasi su žeme (medienoje ar neseniai sustingusiame betone), nevėdinamoje patalpoje. Retai, tačiau kai kada grybas apninka ir blogai vėdinamo aukšto (palėpės) medieną, nuolat šlampančią nuo lietaus vandens. Augimo metu temperatūra gali svyruoti nuo kelių iki maždaug 26 laipsnių šilumos. Grybelis gana jautrus karščiui, vaisiakūnis 40 laipsnių temperatūrą ištveria ne ilgiau kaip 15 minučių. Tačiau sporos ilgai išlieka sausose ir daug karštesnėse vietose. Grybelis nebijo šalčio, tačiau nešildomuose namuose auga lėtai. Santykinei drėgmei sumažėjus iki 85 proc., grybelis netenka gyvybingumo ir po kelerių metų žūva. Kaip ir kiti grybai, pastato grybelis gali turėti vaisiakūnį, kuris besidaugindamas skleidžia rusvas sporas, lengvai matomas pro mikroskopą. Kartais grindys ar cokolis net ruduoja nuo miltelių sluoksnio. Susidarius tinkamoms sąlygoms, sporos auga ir sudaro gijas. Jos gali būti pieštuko storio, kelių metrų ilgio. Šiomis gijomis vanduo tiekiamas į naujas plitimo vietas. Grybienos gijos auga drėgnose, nevėdinamose vietose: po tapetais ir tinku, sijų konstrukcijose ir kitur, kur nesikeičia drėgmės ir temperatūros pusiausvyra. Jos gali prasiskverbti per siaurus plyšius, bet ne per sandarią mūro sieną, kaip kartais manoma. Tinkamiausia pastatų grybams yra rūgštoka terpė (pH 5), tačiau jų išskiriami medžiagų apykaitos produktai, reaguodami su mūro sienų kalkėmis, tampa neutralūs. Vykstant šiai reakcijai, šiek tiek nubyra tinkas, tačiau mūrui didesnė grėsmė nekyla. Su grybeliu negalima taikstytis. Jis neišnyks savaime. Vis dėlto, kaip ir kiti organizmai, grybelis turi savo Achilo kulną: jo gyvybė priklauso nuo drėgmės!
Karštis dezinfekuoja
Bent viena išlikusi gyvybinga spora (maždaug šimtosios milimetro dalies ilgio) gali vėl pažadinti grybelį. To galima išvengti, sporas naikinant litavimo lempa. Šiluminis apdorojimas vėl pripažįstamas kaip veiksminga dezinfekavimo priemonė. Tačiau įprastomis priemonėmis praktiškai labai sunku pusrūsiuose ir panašiose patalpose pasiekti aukštesnę negu 40 laipsnių temperatūrą. Be to, jei mikroklimatas nekinta, grybelis lengvai atgyja ir vėl ima daugintis. Savaime suprantama, kad stipresniuose pastatuose galima imtis ir kitų specialistų rekomenduojamų priemonių. Jos gali teikti bent psichologinį dezinfekavimo efektą. Dezinfekciją ir kitas specialistų siūlomas priemones pirmiausia turi įvertinti savo darbą išmanantys statybininkai. Svarbiausia suvokti, kad namas yra techninė sistema, kurios visos dalys viena su kita sąveikauja. Tai reiškia, kad daugelį problemų galima išspręsti vienu kartu, pavyzdžiui, sutvarkius drėgmės pasiskirstymą. Iš pirmo žvilgsnio sudėtingi dalykai gali būti įveikiami labai paprastai.
Autorius Jonas Kazlauskas
