„Kiekvienas iš mūsų slaptus norus turim. Bet, kad tas noras būtų, kad kažkada įvyktų visa tai, garsiai kalbėti nereikia“, – sako trakietė Eugenija.
Sako trakietė Eugenija, atėjusi į ritualinių lėlių kūrimo pamoką šalia Trakų pilies. Tokias lėles kurti mokanti Rasa tuoj nudžiugina – pats procesas nesudėtingas, tad skudurinukę gali pasigaminti bet kas. Ir vos per keliasdešimt minučių.
O po to jau ir batai lėlei uždedami. Medžiagos nesvarbu, nors senovėje buvo naudojamos kuo natūralesnės. Tad vietoj galvos buvo ne paralonas, kaip dabar, o šienas, ar šiaudai. Vietoj žirklių, siūlus ne kirpdavo, o plėšdavo. Svarbiausias momentas kuriant tokią lėlę – puiki nuotaika ir labai aiškiai suformuluotos svajonės bei norai. Jų gali būti net ne vienas. Tai, ką nešiojamės viduje, štai taip įrišame į patį kūrinį:
„Jokių ten kaspinėlių, surišam, kaskart įrišdami norą. Galima visada galvoti tą patį. Pasidėkit arba prie širdies prispauskit.“
Rasa pabrėžia, garsiai svajonėmis nesidalykime, neva laimė mėgsta tylą. O kur rišdami lėlytę dėsime akcentą, tokią sėkmę, kaip aiškina edukacines pamokas vedanti moteris, ir prisišauksim. Visi simboliai turi savo reikšmę:
„Kuo didesnė krūtinė, tuo didesnis priteklius šeimoje. O kuo ilgesnė kasa, dvigubai ilgesnė gali būti ir už pačią lėlę, tuo šeimoje gyvenantiems, kas gyvena namie, sveikatos, kad būtų“
Senovėje tokios lėlės buvo kone kiekvienoje troboje. Kai gimdavo šeimoje vaikas, tokį žaislą sukurdavo ir virš lopšio kabino mama. Tam, kad mažylis žaistų, o kai kurios motinos tikėjo – jų kurtos lėlės apsaugo vaiką nuo piktos akies, daro jį ramesnį. Ir ne tik vaikus, tokiomis lėlėmis žmonės ir save saugodavo.
„Atradau, kad Daukanto raštuose buvo parašyta, kad nuo Juonio ir Petro virš staktos kabindavo. Dabar mes sakytume, kad bloga energija nepraeitų, tada niekas apie jokias energijas nekalbėjo, tiesiog, kad Juonis su Petru kažkokių blogų minčių neįneštų į namus. Kai ji pagelsdavo, mesdavo į ugnį ar pečių, nes ugnis išvalo“, – sako lėlių kūrėja Rasa Pavilionienė.
Tiesa, lietuviškos ritualinės lėlės dažnai tapatinamos su afrikietiškomis vudu. To, kaip sako šaltinius studijavusi Rasa, tikrai negalim daryti.
„Šitos lėlytės, kad pritraukti tą sėkmę, gėrį. O tos afrikietiškos, vudu lėlės, jos, kad pakenkti kitam. Tai skirtingi dalykai, kur mama įdeda meilę tam vaikui, ir kur kažką turi galvoti, kad kažkas tave įžeidė, atgaminti, pagaminti. Ten ten deda nagus plaukus…“, – pasakoja R. Pavilionienė.
Na, o kai išsipildo pozityvūs norai, ar svajonės, Rasa sako lėlę galima sudeginti Joninių lauže, ir tuoj sugalvojus naują norą sukurti ir naują skudurinukę. O kas netiki magiška tokių lėlių galia, kaip sako lėlių kūrėja, ją gamindamas gali tiesiog puikiai atsipalaiduoti.
