Popiežiaus Benedikto XVI pranešimas dėl atsistatydinimo tapo rimta paskata garsiau eskaluoti diskusiją: kokio amžiaus sulaukus derėtų pasitraukti iš atsakingų pareigų, rašo „Foreign Policy“.
Pranešime visuomenei Popiežius rašė, kad greitai beiskeičiančiame šiuolaikiniame pasaulyje jo užimamos pareigos reikauja fizinės ir protinės stiprybės ir atvirai pripažino, kad pastaraisiais mėnesiais jis ėmė stokoti tiek vieno, tiek kito.
Popiežiai nėra linkę atsistatydinti itin dažnai. Paskutinis žinomas popiežiaus atsistatydinimas siekia XV amžių. Deja, toks reiškinys nėra itin dažnas bet kokias vadovaujančias pareigas užimančių žmonių tarpe.
Šis jautrus klausimas yra tam tikras tabu, tačiau tenka pripažinti, kad senstančio žmogaus asmeninės savybės ir gebėjimas priimti sprendimus keičiasi. Taip, kai kurie lyderiai sugeba išlikti šviesaus proto net ir sulaukę itin garbaus amžiaus, tuo tarpu kiti tampa savo paties karikatūromis.
Net ir senatvinių ligų nenukamuoti vadovai ilgainiui keičiasi, nes valdžia ir galia vienaip ar kitaip keičia žmonių mastymą ir savęs vertinimą.
Banalus posakis, esą valdžia apnuodija protą, tam tikra prasme turi tiesos. Bendrovių vadovai susiduria su gausybe liaupsių, kurių negauna jokie kiti mirtingieji (išskyrus kūdikius). Valstybių vadovai gauna dar didesnę valdžios dozę. Nuo jų tiesiogine žodžio prasme gali priklausyti žmonių gyvenimai. Ilgainiui toks galios perteklius neišvengiamai pakeičia žmogaus asmenines savybes. Būtų sunku patikėti, kad nuolatos reiškiama pagarba ir bandymai įsiteikti neįtakoja žmogaus psichologijos.
Kraštutiniais atvejais tokie žmonės ima linkti į sociopatiją. Šių asmenų tarpe pagausėja impulsyvumas, išsivysto makiaveliškos savybės ir polinkis dehumanizuoti tuos, kurie stovi ant žemesnio galios laiptelio.
Lyderiai nuolat yra apsupti savo komandos ir šeimos narių, kurie baimindamiesi netekti prieigos prie valdžio nėra linkę atvirauti ir sakyti lyderiui į akis visos tiesos. Dėl šios priežasties žmogus netenka svarbaus moralinio kompaso ir priimdamas bet kokius sprendimus yra įsitikinęs visišku savo teisumu, nes daugelis patikimiausių žmonių nedrįsta paprieštarauti ir tokiu būdu užsitraukti nemalonę.
JAV prezidento Woodrow Wilsono žmona stengėsi nuslėpti jo sveikatos problemas. Kito JAV vadovo Richardo Nixono komanda vengė kalbėti apie prezidento polinkį į alkoholizmą. Žinomo Britanijos politiko Anthony Edeno gydytojai Sueco krizės metu maskavo valstybės vadovo ligą ir pripratimą prie amfetamino.
Valdžia pati savaime ištrina moralinius orentyrus tuo tarpu senatvė gali pakenkti net trimis būdais. Sulyg amžiumi kyla sveikatos problemos, atsiranda asmeninių savybių pasikeitimai ir sumenksta protiniai gebėjimai.
Roy'us Baumeisteris ir Jonas Tireney'us savo knygoje remdamiesi moksliniais faktais paaiškina kodėl net ir menkiausias peršalimas sulaukus vyresnio amžiaus gali labiau nei įprasta apsunkinti sprendimų priėmimą. Anot jų, net ir stiprus, tačiau peršalęs žmogus sėdęs už vairo dėl sulėtėjusios reakcijos yra pavojingesnis nei šiek tiek alkoholio vartojęs vairuotojas.
Rose McDermott savo knygoje „Prezidentinis valdymas, ligos ir sprendimų priėmimas“ atskleidžia kaip sveikatos sutrikimai paverčia vadovus nenuspėjamomis asmenybėmis, sumažina jų dėmesį ir sumenkina protines galias.
Štai W. Wilsono ligos tik dar labiau paaštrino griežtas ir rūsčias prezidento savybes dėl kurių JAV taip ir netapo Tautų lygos nare.
Bertas Parkas detaliai ištyrė Adolfo Hitlerio patekimą į valdžią. Anot jo, šiame procese didžiulis vaidmuo atiteko Vokietijos prezidento Paulo von Hindenburgo senatviniam išsekimui.
1932 metais, būdamas 82 metų amžiaus, P. von Hindenburgas prezidento rinkimuose įveikė A. Hitlerį. Prezidentas du kartus sugriovė A. Hitlerio užmačias dalyvauti vyriausybės veikloje, tačiau sulaukęs 84 metų amžiaus valstybės vadovas nusilpo ir pasidavė nuolatiniam spaudimui. 1933 metų sausį P. von Hindenburgas paskyrė A. Hitlerį Vokietijos kancleriu ir šalies valdžia atiteko naciams.
Ligos pasekmės pasireikšia gana greitai tačiau senstančio žmogaus asmenybės pokyčiai vyksta žymiai lėtai. Visuotinai paplitusi nuomonė, esą dažniausiai senstantis žmogus tampa švelnesnis ir malonesnis yra klaidinga. Jerroldas Postas drauge su Bertu Parku atskleidė, kad senatvė paaštrina iki tol gana gerai maskuotas ekstrevagantiškas žmogaus savybes ir sukuria buvusios asmenybės karikatūrą.
Iš prigimties agresyvus žmogus gali tapti nesuvaldomu kraugeriu, o pasyvi asmenybė gali tapti visiškai apatiška bet kokiems dirgikliams. Tokie lyderio pasikeitimai vykdant užsienio politiką gali baigtis tragiškai.
Bene labiausiai senatvė paveikia protinius žmogaus gebėjimus. Ne paslaptis, kad sulaukus tam tikro amžiaus žmonėms neretai sutrinka trumpalaikė atmintis. Kiek rečiau drauge su senatve nusilpsta ir intelektinės galios.
Protinius gebėjimus galima suskirstyti į dvi dalis: pastovūs ir nuolat kintantys. Pirmuosius naudojame kuomet tenka atlikti rutiniškas ir nuolat pasikartojančias užduotis. Šie gebėjimai metams bėgant gerėja ir savo piką pasiekia kuomet žmogus sulaukia maždaug 60 metų. Tuo tarpu kitos protinės galios yra skirtos spręsti naujas užduotis su kuriomis iki tol dar neteko susidurti. Šie gebėjimai ima mažėti kuomet žmogus sulaukia maždaug 20 metų amžiaus.
Gebėjimas spręsti rutinines užduotis gali tapti maskuote, kuri slepia problemas atsirandančias susidūrus su naujais iššūkiais. Dauguma užduočių yra įprastos, todėl iš pažiūros garbaus amžiaus sulaukęs vadovas gali atrodyti visiškai funkcionalus. Be to, institucinė valstybių ir bendrovių sąranga yra sukurta taip, kad kiti asmenys kompensuotų lyderio trūkumus. Dėl šių priežasčių gali būti itin sunku pastebėti sumenkusias vadovo protines galias.
Vis dėlto retkarčiais iškyla netikėtų problemų, kurių už kurių sprendimą vadovas turi prisiimti asmeninę atsakomybę. Tokiomis akimirkomis ir išryškėja kliūtys atsiradusios dėl senatvės.Atsižvelgiant į potencialias grėsmes senstantys lyderiai turėtų rimtai pagalvoti apie savo tolimesnę karjerą ir galimą žalą visuomenei. Įrodinėjimo našta, susijusi su galimybe likti vadovaujančiame poste turėtų atitekti pačiam lyderiui, o ne jo oponentams. Žinoma, pasitaikytų atvejų kuomet iš posto tektų trauktis ir tiems asmenims, kurie vis dar tebėra pajėgūs priimti sprendimus, tačiau atsižvelgiant į potencialią žalą tokia auka yra priimtina.
Derėtų atsiminti, kad nepakeičiamų vadovų nėra. Dažnai visuomenė pervertina lyderių svarbą ir jų galimybes. Iš tiesų daugelį vadovų varžo institucinė sąranga, interesai ir aplinka.
Tiesą sakant prasti vadovai daro žymiai didesnį poveikį nei genialūs lyderiai. Atsidurti kvailio vietoje ir pridaryti nuostolių yra kur kas lengviau nei atnešti visuotinės naudos. Dėl šios priežasties produktyvaus lyderio pašalinimas atneš ne tiek jau ir daug žalos lyginant su nauda, kuria organizacija patirs atsikračiusi prasto vadovo.
Atsižvelgiant į senatvės keliamas grėsmes derėtų garsiau diskutuoti amžiaus cenzo klausimu. Galbūt daugelis vadovų turėtų priverstinai palikti savo postą sulaukę tam tikro amžiaus.
Viena iš didžiausių pasaulio bendrovių „General Electrics“ savo veiklos įstatuose aiškiai nurodė, kad sulaukęs 65 metų amžiaus įmonės vadovas privalo atsistatydinti. Kitoms įmonėms ir valdžios institucijoms derėtų pasekti Popiežiaus bei „General Electrics“ pavyzdžiu. Vargu ar politiniai lyderiai galėtų savanoriškai priimti tokį sprendimą, todėl derėtų juos pastūmėti ir priversti suvokti savo galimybių ribas.
