Rumunė rašytoja ir Bukarešto universiteto literatūros dėstytoja Adriana Iljesku, auginanti penkiametę dukterį Elizą, norėtų susilaukti antrojo kūdikio. Tai nieko nestebintų, jei Adrianai nebūtų 72-eji.
Adrianai Iljesku jau priklausė seniausios motinos pasaulyje titulas: 2005-aisiais, kai pasaulį išvydo jos pirmagimė Eliza, rašytojai buvo beveik 67 metai.
Norėtų dar vieno...
Tačiau rumunė savo amžių ignoruoja. Ji sako negerianti, nerūkanti ir aktyvesnė bei sveikesnė už daugelį bendraamžių. „Jaučiuosi taip, tarsi man būtų 27-eri. Kai pavargstu – 37-eri, bet ne daugiau!“ – tikina A. Iljesku, nors prisipažįsta, kad į veidrodį stengiasi nežiūrėti ir su dukra apie savo amžių nekalbėti. „Kai man sukako keturiasdešimt, amžius tapo mano asmeniniu reikalu!“ – sako moteris.
Adriana įsitikinusi: jeigu jai pavyks nugyventi tokį pat ilgą gyvenimą, kaip ir jos tėvams, ji spės atšvęsti savo dukters 20-ąjį gimtadienį. Tačiau dėl savo noro susilaukti antrojo kūdikio moteris priversta nuolat klausytis negailestingos kritikos – ypač dėl to, jog pati prisipažįsta anksčiau negimdžiusi, nes paprasčiausiai neturėjusi tam laiko.
Teoriškai A. Iljesku gali pastoti – kartą jai jau buvo sėkmingai implantuota donoro sperma apvaisinta kiaušialąstė, ir tai, anot medikų, įmanoma pakartoti. Tačiau etinė moters sprendimo pusė visuomenėje kelia nemenkas bangas.
...bet neskuba
A. Iljesku su dukrele gyvena dviejų kambarių bute sostinėje, Bukarešte. Prie aplinkinių kandumo moteris sako jau beveik pripratusi.
„Žmonės mano, kad yra labai šmaikštūs, kai pravardžiuoja mane senele, – ironizuoja rašytoja, – tačiau Elizą aš gimdžiau ne tam, kad pasijusčiau jaunesnė, aš ir taip niekada nesijaučiau sena.“
Kaip tik dėl to Adriana tvirtina norinti susilaukti antrojo vaiko – juk tai jau būtų tikras moteriško ryžto triumfas prieš amžių.
„Kiek žinau, Anglijoje dabar bandoma apvaisinti 70-metę moterį, – sako A. Iljesku. – Vadinasi, tai įmanoma. Esu sveika, puikiai jaučiuosi, todėl, manau, ateityje bus įmanoma susilaukti dar vieno vaiko, nors kol kas aš neskubu.“
Žodis „neskubu“ į aštuntą dešimtį įžengusios moters lūpose šiuo atveju skamba, mažų mažiausiai, keistai. Bet Adriana tvirtina delsianti ne dėl to, kad tokiame amžiuje jai būtų jau per sunku prižiūrėti naujagimį arba kad bijotų mirti taip ir neužauginusi savo vaikų. Tiesiog jos ir dukters Elizos ryšys toks stiprus, jog motina bijo jam pakenkti.
„Eliza nepaprastai energinga ir linksma – ji labai laimingas vaikas, – pasakoja A. Iljesku. – Man ji yra viskas – visa kita nesvarbu. Tačiau nors mano mažylė yra vienintelis mano rūpestis, mediciniškai nėra neįmanoma man susilaukti dar vieno.“
Su metais vis lengviau
Rašytoja A. Iljesku – be jokios abejonės, ekscentriška asmenybė, pratusi prie vienišės gyvenimo. Kai jos dukteriai Elizai buvo treji, motinystės naštos garbiame amžiuje užgriūta moteris skundėsi žurnalistams kartais neturinti net kada galvos išsitrinkti. „Tačiau motinystė man davė daug daugiau, nei tikėjausi, – skubėjo patikslinti tada Adriana. – Nėra didesnio atsipalaidavimo, kaip prižiūrėti vaiką, – tai visa kita vargina.“
Dabar Eliza jau lanko mokyklą, ir jos motina neabejoja, kad pastarųjų kelerių metų įtampa ims pamažu slūgti. A. Iljesku ir neketina neigti, kad jos amžiaus moteriai prisitaikyti prie gyvenimo permainų, kurias neišvengiamai atnešė pirmojo vaiko gimimas, nebuvo lengva. Sunku buvo išsiskirti su Eliza, kai ji, būdama trejų, pradėjo lankyti darželį.
„Įtampa buvo nepakeliama, – prisipažįsta Adriana. – Labai norėjau, kad dukrai sektųsi, todėl per pastaruosius dvejus metus atidaviau tam visą savo energiją. Laimė, paaiškėjo, kad Eliza labai lengvai susidraugauja su bendraamžiais, todėl dabar galiu lengviau atsikvėpti.“
Motinos atsidavimas davė pastebimų vaisių: sausį šeštąjį gimtadienį švęsianti Eliza jau moka skaityti ir rašyti, palyginti su bendraamžiais, ji yra gerokai akademiškai pažengusi. Tačiau A. Iljesku kaip buvo, taip ir liko itin uždaras žmogus: dukters mokyklos bendruomenės gyvenime ji praktiškai nedalyvauja, su kitomis mamomis nesibičiuliauja ir ignoruoja mėgėjas kyštelėti nosį į jos asmeninį gyvenimą – į klausinėjimus, kaip, būdama močiutės amžiaus, susidorojanti su mamos pareigomis arba koks likimas lauktų Elizos, jeigu ji imtų ir mirtų, Adriana tiesiog neatsako.
Kritikus kursto pavydas
Eliza Iljesku, kaip jau minėta, gimė per dirbtinio apvaisinimo eksperimentą, kurį atlikęs rumunas vaisingumo ekspertas akivaizdžiai svajojo įrašyti savo pavardę į medicinos istoriją. Tačiau net prabėgus daugiau nei penkeriems metams jos motinos apsisprendimas gimdyti 67-erių tebeskaldo visuomenę.
Kaip tik įvairios religinės bei etinės grupuotės nevadino A. Iljesku poelgio – ir groteskišku, ir siaubingu (Bukarešto vienuolyno vienuolės tik per plauką nesužlugdė Elizos krikštynų paskelbusios jos gimimą „velnio darbu“), bet dažniausiai – egoistišku. Tačiau moteris tvirtina dėl nieko nesigailinti – pagimdyti dukterį buvęs geriausias dalykas, kurį ji padariusi šiame gyvenime. Jai tai – ne tik asmeninis, bet triumfas visų moterų, kurios negalėjo pastoti ir susilaukti kūdikio jaunystėje.
Pati Adriana, užaugusi pasiturinčioje ir išsilavinusioje vidurinės klasės rumunų šeimoje, ištekėjo būdama dvidešimties. Tais pačiais metais pasijuto nėščia. Kadangi mergina buvo ką tik atsigavusi po tuberkuliozės, medikai, būgštaudami dėl kūdikio, patarė nėštumą nutraukti. Kad ir labai nenoriai, Adrianai teko sutikti.
Kai 24-erių Adrianą paliko vyras, ji jau niekada nebesukūrė naujos šeimos. „Likau ištekėjusi už savo akademikės karjeros“, – juokauja moteris.
„Dirbau tiek, kad neturėjau net kada pagalvoti apie vaiką, – pasakoja A. Iljesku. – Bet po 37-ojo gimtadienio, kai jau turėjau daktarės laipsnį, pajutau, kad esu pasiruošusi susilaukti kūdikio. Deja, tuo laiku dirbtinio apvaisinimo dar nebuvo.“
1989-aisiais Rumunijoje žlugus Nikolajės Čeušesku diktatūrai, Adriana jau buvo per sena pastoti natūraliai. Kai šalį iš Vakarų pagaliau pasiekė visi progresyvūs dalykai, taip pat ir dirbtinio apvaisinimo procedūros, jai jau buvo 57-eri. A. Iljesku vis tiek ryžosi gydymui, tačiau pirmasis nėštumas 2000-aisiais baigėsi nesėkmingai. Nenuleidusi rankų moteris kreipėsi į Bukarešte dirbantį gydytoją Bogdaną Marinesku, ir jis jai padėjo susilaukti Elizos.
„Mane kritikuojantys žmonės paprasčiausiai pavydi, – sako Adriana. – Pavydi visko, ko aš pasiekiau šiame gyvenime. Juk tai ne smulkmena – parašyti 25 knygas, profesoriauti universitete ir dar auginti vaiką.“
Užsitikrino nemirtingumą
Dirbtinį apvaisinimą A. Iljesku sako pasirinkusi dėl vienintelės priežasties – ji, kaip ir visos šiuolaikinės moterys, buvusi pernelyg užimta. „Moterys atsiduoda darbui ne visada dėl karjeros – joms tiesiog tenka užsidirbti pragyvenimui, – sako rašytoja. – Aš visada norėjau vaiko, bet buvau tokia užsiėmusi, kad neturėjau net laiko gyvenimo draugui susirasti.“ Jeigu Adriana mirs jos dukrai nesulaukus pilnametystės, teisėtu Elizos globėju taps jos simbolinis tėvas – gydytojas B. Marinesku. Finansinio nepritekliaus mergaitei kęsti tikrai neteks – jos motina pati yra pasiturinti paveldėtoja ir visą turtą ketina palikti dukrai.
Tačiau psichologai būgštauja, kad problemų mergaitei gali iškilti ir tuo atveju, jeigu jos mamos – duok Dieve jai sveikatos – lauktų dar daugybė aktyvaus ir sveiko gyvenimo metų. Mat kai Elizai sukaks penkiolika, Adrianai jau bus 82-eji. Ar jai pakaks energijos suvaldyti paauglę? Ar pati Eliza nepalūš jau dabar erzinama bendraklasių dėl to, kad jos mama nepanaši į kitas.
„Mano duktė nežino, kiek man me-tų, – sako A. Iljesku. – Aš jai pasakiau: „Eliza, tavo mama vyresnė nei keturiasdešimties ir pagimdė tave šiek tiek vėlokai, tačiau vyresnių kaip keturiasdešimties žmonių gyvenime viskas priklauso nuo jų sveikatos. Tu, pavyzdžiui, gali džiaugtis, kad tavo mamytė sveika ir turi užtektinai pinigų tave užauginti.“ A. Iljesku sako, kad jeigu Eliza turėtų jauną mamą, ji šiais laikais veikiausiai būtų bedarbė arba dirbtų tiek daug, jog nematytų savo vaiko. Kartais penkiametė paklausia Adrianos apie tėtį, tačiau iš esmės tiki jos papasakota istorija, jog buvo atnešta gandro. „Aš jai pasakiau, kad kartais pasitaiko, jog gandras atneša kiaušinį į namus, kuriuose nėra tėčio, tačiau tai dar nereiškia, kad to vaikučio niekas nemyli“, – sako A. Iljesku ir priduria visais klausimais su dukterimi bendraujanti kaip su suaugusia: „Jau net esame aptarusios jos ateitį. Mums abiem patiktų, jeigu Eliza taptų teisininke, tačiau ji taip pat norėtų studijuoti ir kino režisūrą.“
Daugeliui tėvų penktasis atžalos gimtadienis gal pasirodytų ir kiek per ankstyvas laikas kurti tokius rimtus ateities planus, tačiau galbūt A. Iljesku susimąsto apie savo mirtingumą dažniau, nei pati nori pripažinti.
„Mano amžiaus moteriai būti motina nėra lengva, – neslepia ji. – Pati dukteriai patarčiau pagimdyti dar iki trisdešimties. Bet jeigu taip neįvyks, manau, moteris turi bandyti susilaukti vaiko bet kokiame amžiuje.“ „Tai nuostabus dalykas – žinoti, kad, kai tavęs nebebus, kažkuri tavo dalelė gyvens toliau. Kai turi vaikų, niekada iš tikrųjų nemiršti“, – tiki Adriana.
Parengė Aistis Girnius
