Algirdas Acus, LRT Televizijos laida „Pasaulio panorama“, LRT.lt
Šią savaitę paskelbta Jungtinių Valstijų Senato ataskaita apie CŽV vykdytus įtariamųjų terorizmu kankinimus sukėlė pasaulio pasipiktinimą, tačiau labai nevienodais dalykais.
Kaip demokratinė valstybė drįsta kankinti tokiais metodais? Kankinti reikia, juk tai teroristai, bet kam tai viešinti, sakė kiti. Viešinti reikia, bet kodėl dabar, kai reikia moralinio pranašumo prieš Rusiją? Ir ar tokio tipo tardymas iš viso gali apsieiti be kankinimų?
Keisčiausia, kad net ir Jungtinių Valstijų Senate didžiausi nesutarimai kilo ne dėl moralinio kankinimų pateisinimo, bet dėl skaidrumo ar atsakomybės. Tačiau vienas žymiausių respublikonų stojo demokratų pusėn, nes žingsnis į apsivalymą – savo nuodėmių pripažinimas. Tik kas šiuo konkrečiu atveju nuodėmė?
Senato ataskaitą amerikiečių leidykla „Melville House“ net pažadėjo gruodžio trisdešimtąją išleisti kaip knygą, nes tai esą vienas svarbiausių dokumentų demokratijos istorijoje. Tačiau tik jei demokratiją suprantame kaip nesibaIgiančių ginčų, o ne sutarimų procesą.
Itin simboliška tai, kad dar nebaigus Senato žvalgybos komiteto pirmininkei Dianne Feinstein skelbti ataskaitos, internete jau pasirodė puslapis pavadinimu „CŽV gelbėjo gyvybes“. Puslapis vienija aukšto rango amerikiečių pareigūnus ir politikus, kurie nesutinka su dviem pagrindinėmis ataskaitos išvadomis – brutalus tardymas nesuteikė informacijos, o CŽV savo veiksmus slėpė nuo politikų.
Čia įdomu tai, kad didelių ginčų šiaip jau nekyla dėl to, ar kankinimų būta ir ar jie moraliai pateisinami, nesutariama tik dėl veiksmingumo, skaidrumo ir atskaitomybės.
„Net jeigu nevertintume visų moralinių argumentų, mūsų ataskaita skrupulingai dokumentuoja ir įvertina visus įrašus, ir jie rodo, kad tardymas prievarta nedavė neįkainojamos informacijos, kurios nebūtų įmanoma surinkti kitais būdais“, – sako Senato žvalgybos komiteto pirmininkė D. Feinstein.
Ir čia prasideda politika. Juk tardymo programą Baltuosiuose Rūmuose projektavo respublikonai, į juos atėjęs Barackas Obama tardymo atsisakė jau pirmomis dienomis. Todėl respublikonai įsitikinę, kad demokratų iniciatyva priimta ataskaita specijaliai bando juos juodinti ir, gindami savo politiką prieš šešių tūkstančių puslapių demokratų dokumentą, respublikonai meta 160 puslapių argumentų. Esą politikai pagal įstatymą CŽV privalo prižiūrėti slaptai, todėl demokratai nesugebėjo užčiuopti kontrolės ryšių ir klaidingai mano, kad CŽV neva sąmoningai klaidino politikus, prezidentas Georgas W. Bushas, kaip teigia respublikonai, visiškai kontroliavo tardymo programą.
„Kariaujant su terorizmu itin svarbu remtis žvalgyba. Jei sugautas teroristas turi informacijos apie atakos planą mūsų šalyje, privalome sužinoti, ką jis žino“, – 2007 m. teigė G. W. Bushas.
Be to, demokratų senatoriai visai neapklausė CŽV pareigūnų, todėl, net ir perskaitę milijonus CŽV įrašų, demokratai iškraipė kontekstą ir klaidingai konstatavo, kad griežtas tardymas nesuteikė naudingos informacijos.
Bet minėti respublikonų argumentai apipinti politikos, nes 2009 m. šiaip jau Senato tyrimą pradėjo abiejų partijų senatoriai. Tačiau, kai panašaus tyrimo ėmėsi ir Teisingumo Departamentas, būtent respublikonai pasiūlė senatoriams neapklausti CŽV pareigūnų, nes taip esą trukdytų departamento tyrimui. Departamentas vėliau nepateikė jokių kaltinimų, ir respublikonai visai pasitraukė iš komiteto tyrimo, ataskaitą baigti bei tvirtinti teko tik demokratams.
„Vylėmės, kad programa bus įvertinta kompetentingai ir nešališkai, padės mokytis iš klaidų ir nubrėš gaires, kaip elgtis tokiomis jautriomis aplinkybėmis ateityje. Deja, komitetas neturėjo abiejų partijų sutarimo, nebuvo apklaustas nė vienas CŽV pareigūnas. Tai neįprasta“, – tikina Centrinės žvalgybos valdybos vadovas Johnas Brennanas.
Tačiau ir pati CŽV nepadėjo Senato komitetui, nes ji vis peržiūrėdavo, ką Senato tyrėjai rado, uždraudė vartyti kai kuriuos dokumentus, kuriuos anksčiau žadėjo leisti perskaityti. Vėliau kilo ginčų, kiek žodžių ataskaitoje būtina užjuodinti, CŽV palaikė ir Baltieji Rūmai, galiausiai demokratų senatoriai išsikovojo, kad užjuodinta bus tik penki procentai ataskaitos, bet CŽV pareigūnų slapyvardžiai liko visai užbraukti dėl esą jų pačių saugumo.
Galiausiai daug ginčų kilo, kada gi ataskaitą paviešinti, laikas ne itin palankus Islamo kalifato džihadistams siaučiant Artimuosiuose Rytuose, bet nuo naujų metų Senato kontrolė pereina rinkimus neseniai laimėjusiems respublikonams, ir šie galėtų ataskaitą visai nugrūsti į stalčių.
„Dėl šios problemos kyla daug aistrų, prezidentas pabrėžė – ne laikas atnaujinti senus mūšius“, – sako B. Obamos patarėja saugumo klausimais Lisa Monaco.
Žvalgybos komitete demokratai su respublikonais iki šiol sutardavo ir dėl telefonų skambučio rinkimo, ir dėl bepiločių lėktuvų atakų prieš teroristus, kartu apgynė saugumo pajėgas nuo kaltinimų, neva šios prastai saugojo nužudytus diplomatus Libijoje. Tačiau tardymo programa tebedalija partijas. Išimtis – įtakingas respublikonas Johnas McCainas, jis pritarė demokratų ataskaitai, juks pats buvo kankintas per Vietnamo karą.
„Įtariu, kad tie, kurie prieštaravo ataskaitos išleidimui, nenorėjo, kad būtų atskleista, kokie neveiksmingi tardyme buvo kankinimai“, – teigia Respublikonų senatorius iš Arizonos J. McCainas.
Tačiau ar jie apskritai pateisinami? Kol daugybė apžvalgininkų visame pasaulyje po Senato ataskaitos ėmė ginčytis dėl to, ar kankinti iš principo leistina kokiomis nors aplinkybėmis, patys amerikiečių politikai, atrodo, panardino šį klausimą nereikšmingose detalėse. Įdomu, kokia būtų jų diskusija, jei Senatas būtų konstatavęs, kad kankinant galima išgauti daugiau informacijos?
