Karas – tikras blogis. Tačiau būtent karo tikslais sukuriami išradimai ir dabar puikiai praturtina mūsų kasdieninį gyvenimą. Na, o pasibaigus kariniams konfliktams, laimėtojai dažniausiai perima pralaimėjusiųjų sukurtas technologijas. Šiuo privalumu, be abejonės, pasinaudojo ir raudonoji armija.
Kuomet Tarybų Sąjunga padėjo laimėti Antrąjį pasaulinį karą, jie be jokios sarmatos perėmė vokiečių kurtas automobilines technologijas. Daugiausiai nukentėjo „Auto Union“ koncernas ir jų lenktyninių automobilių padalinys. Juk tuomet komunistų ir planinės ekonomikos užvaldytiems sovietams, žūtbūt reikėjo sportiškų automobilių. Tarybinė valdžia žinojo, jog ne vien karinė galia rodo šalies pasiekimus. Jie pasauliui nusprendė parodyti savo automobilių inžinierių gabumus (nors ir ne visai sąžiningai).
Tačiau po karo pasaulis pasikeitė – laisvas žodis vakaruose pradėjo skambėti vis garsiau ir rusai vis dažniau buvo kaltinami plagijavimu. Daugiausiai prie to prisidėjo stipriai nukraujavęs „Auto Union“ koncernas, kurių darbus ir įrangą pasisavino ne bet kas kitas, o raudonoji armija. Ir visgi, sovietai siekė turėti nesuteptą autoritetą, todėl TSRS sutiko su automobilių gamintojų reikalavimais ir išsipirko reikiamus patentus. Dabar beliko patiems sukurti autentišką sportinį automobilį...
Tai vietinius gamintojus įpareigojo 1948 metais išleistas specialus valdžios įsakymas, kuris draudžia naudoti užsienietiškas technologijas prototipuose, kurie rungtyniaus su vakarietiškais konkurentais. Tai reiškė, kad inžinieriai turėjo sugrįžti prie brėžinių ir sukti galvą, kaip sukurti konkurencingą ir kartu tarybinį sportinį automobilį.
Neturėdami tokio žinių bagažo, kaip vakariečiai, rusai nusprendė pagalbos kreiptis į aeronautikos specialistus. Juk kiekvienam aišku, kad kuo tolygiau kėbulas skros orą, tuo lengviau bus varantiesiems agregatams. Tačiau tais laikais pagerintos aerodinaminės savybės užsibaigdavo ties uždengtomis ratų arkomis, todėl inžinieriai turėjo pasistengi kiek labiau.
Visų pirma, inžinieriai iš Gorkio gamyklos turėjo pasirinkti tikrą rusišką automobilį, kuris galėtų tapti projekto donoru. Juo tapo tuo metu pats aptakiausias šalies automobilis – „GAZ-M20“, kurio švelnios kėbulo linijos leido orui tekėti be didesnių trukdžių. Vis dėlto, dar prieš pradėdami tobulinti agregatus, aeronautikos inžinieriai sukūrė stipriai patobulintą kėbulą, kuris iš šono priminė perpjautą lėktuvo sparną. „Pobeda“ pasikeitė neatpažįstamai, o jos stogas pažemėjo dar keliolika centimetrų.
Tuomet atėjo eilė varikliui. Paprasčiausias kelias būtų buvęs užsienietiško, galingo ir našaus agregato brėžinių pirkimas iš pažangaus, vakarietiško automobilių gamintojo. Tačiau sovietų valdžios išleistas įsakymas kiek apsunkino inžinierių gyvenimą ir pastarieji turėjo patys suktis iš bėdos. „GAZ“ specialistai pasirinko standartinį „Pobeda“ variklį, pakėlė kompresiją, uždėjo du „K-22A“ karbiuratorius ir iš 2,5 litro darbinio tūrio agregato sugebėjo išgauti 75 arklio galias. Jo užteko, jog 1,2 tonos sveriantis automobilis pasiektų didesnį nei 160 km/val.
„GAZ-C1“ pavadinimą gavęs automobilis yra pirmasis sovietinis sportinis automobilis, kurį savarankiškai sukūrė rusai. Viso buvo pagaminti penki prototipai (įskaitant ir versiją be stogo), kurie sėkmingai dalyvavo vietinėse lenktynėse. „Pobeda-sports“ pravardę gavusi mašina pagerino tris TSRS rekordus 50, 100 ir 300 kilometrų distancijose. Atrodytų, čia turėtų baigtis „C1“ istorija, tačiau taip nėra.
Rusai šį autentišką sportinį prototipą naudojo naujų technologijų bandymuose, o galingiausia versija turėjo 105 arklio galias bei galėjo išvystyti 190km/val. greitį. Bet šis automobilis vis tiek yra suteptas vakarietiškomis detalėmis – 1951 metais „GAZ-C1“ variklyje buvo sumontuota aliumininė galva, kurios brėžinius sukūrė amerikiečiai. Tačiau jau sekančiais metais rusai į šį prototipą sumontavo savo gerokai patobulintą variklį, kuris veliau buvo dedamas į serijinius „GAZ-21“.
Apskritai, „Pobeda-Sports“ yra laikomas ganėtinai sėkmingu tarybiniu sportiniu automobilius. Visos jo versijos kartu sudėjus yra laimėjusios tris TSRS čempionatus, o mašinų bei aeronautikos inžinierių bendradarbiavimas veliau padėjo sukurti dar keletą rekordus pagerinusių prototipų.
Karas – tikras blogis. Tačiau būtent karo tikslais sukuriami išradimai ir dabar puikiai praturtina mūsų kasdieninį gyvenimą. Na, o pasibaigus kariniams konfliktams, laimėtojai dažniausiai perima pralaimėjusiųjų sukurtas technologijas. Šiuo privalumu, be abejonės, pasinaudojo ir raudonoji armija.
Kuomet Tarybų Sąjunga padėjo laimėti Antrąjį pasaulinį karą, jie be jokios sarmatos perėmė vokiečių kurtas automobilines technologijas. Daugiausiai nukentėjo „Auto Union“ koncernas ir jų lenktyninių automobilių padalinys. Juk tuomet komunistų ir planinės ekonomikos užvaldytiems sovietams, žūtbūt reikėjo sportiškų automobilių. Tarybinė valdžia žinojo, jog ne vien karinė galia rodo šalies pasiekimus. Jie pasauliui nusprendė parodyti savo automobilių inžinierių gabumus (nors ir ne visai sąžiningai).
Tačiau po karo pasaulis pasikeitė – laisvas žodis vakaruose pradėjo skambėti vis garsiau ir rusai vis dažniau buvo kaltinami plagijavimu. Daugiausiai prie to prisidėjo stipriai nukraujavęs „Auto Union“ koncernas, kurių darbus ir įrangą pasisavino ne bet kas kitas, o raudonoji armija. Ir visgi, sovietai siekė turėti nesuteptą autoritetą, todėl TSRS sutiko su automobilių gamintojų reikalavimais ir išsipirko reikiamus patentus. Dabar beliko patiems sukurti autentišką sportinį automobilį...
Tai vietinius gamintojus įpareigojo 1948 metais išleistas specialus valdžios įsakymas, kuris draudžia naudoti užsienietiškas technologijas prototipuose, kurie rungtyniaus su vakarietiškais konkurentais. Tai reiškė, kad inžinieriai turėjo sugrįžti prie brėžinių ir sukti galvą, kaip sukurti konkurencingą ir kartu tarybinį sportinį automobilį.
Neturėdami tokio žinių bagažo, kaip vakariečiai, rusai nusprendė pagalbos kreiptis į aeronautikos specialistus. Juk kiekvienam aišku, kad kuo tolygiau kėbulas skros orą, tuo lengviau bus varantiesiems agregatams. Tačiau tais laikais pagerintos aerodinaminės savybės užsibaigdavo ties uždengtomis ratų arkomis, todėl inžinieriai turėjo pasistengi kiek labiau.
Visų pirma, inžinieriai iš Gorkio gamyklos turėjo pasirinkti tikrą rusišką automobilį, kuris galėtų tapti projekto donoru. Juo tapo tuo metu pats aptakiausias šalies automobilis – „GAZ-M20“, kurio švelnios kėbulo linijos leido orui tekėti be didesnių trukdžių. Vis dėlto, dar prieš pradėdami tobulinti agregatus, aeronautikos inžinieriai sukūrė stipriai patobulintą kėbulą, kuris iš šono priminė perpjautą lėktuvo sparną. „Pobeda“ pasikeitė neatpažįstamai, o jos stogas pažemėjo dar keliolika centimetrų.
Tuomet atėjo eilė varikliui. Paprasčiausias kelias būtų buvęs užsienietiško, galingo ir našaus agregato brėžinių pirkimas iš pažangaus, vakarietiško automobilių gamintojo. Tačiau sovietų valdžios išleistas įsakymas kiek apsunkino inžinierių gyvenimą ir pastarieji turėjo patys suktis iš bėdos. „GAZ“ specialistai pasirinko standartinį „Pobeda“ variklį, pakėlė kompresiją, uždėjo du „K-22A“ karbiuratorius ir iš 2,5 litro darbinio tūrio agregato sugebėjo išgauti 75 arklio galias. Jo užteko, jog 1,2 tonos sveriantis automobilis pasiektų didesnį nei 160 km/val.
„GAZ-C1“ pavadinimą gavęs automobilis yra pirmasis sovietinis sportinis automobilis, kurį savarankiškai sukūrė rusai. Viso buvo pagaminti penki prototipai (įskaitant ir versiją be stogo), kurie sėkmingai dalyvavo vietinėse lenktynėse. „Pobeda-sports“ pravardę gavusi mašina pagerino tris TSRS rekordus 50, 100 ir 300 kilometrų distancijose. Atrodytų, čia turėtų baigtis „C1“ istorija, tačiau taip nėra.
Rusai šį autentišką sportinį prototipą naudojo naujų technologijų bandymuose, o galingiausia versija turėjo 105 arklio galias bei galėjo išvystyti 190km/val. greitį. Bet šis automobilis vis tiek yra suteptas vakarietiškomis detalėmis – 1951 metais „GAZ-C1“ variklyje buvo sumontuota aliumininė galva, kurios brėžinius sukūrė amerikiečiai. Tačiau jau sekančiais metais rusai į šį prototipą sumontavo savo gerokai patobulintą variklį, kuris veliau buvo dedamas į serijinius „GAZ-21“.
Apskritai, „Pobeda-Sports“ yra laikomas ganėtinai sėkmingu tarybiniu sportiniu automobilius. Visos jo versijos kartu sudėjus yra laimėjusios tris TSRS čempionatus, o mašinų bei aeronautikos inžinierių bendradarbiavimas veliau padėjo sukurti dar keletą rekordus pagerinusių prototipų.
