Netikėtai paaiškėja, kad Gruzijos kariuomenė ne tik sugeba užimti Pietų Osetijos teritoriją per 12 valandų, bet ir nė nemano trauktis, kai rusai meta prieš ją gana nemenkas savo pajėgas.
Rusenantys konfliktai
1991 metais Sovietų Sąjunga subyrėjo, bet Rusijos „valstybininkai“ ėmėsi priemonių atsiskyrusias teritorijas palikti savo įtakos zonoje. Daugeliu atveju tos priemonės buvo žiaurios ir ciniškos, tačiau veiksmingos - Armėnija pjudoma su Azerbaidžanu, o Gruzijoje ir Moldovoje suorganizuoti separatistiniai „maištai“. Reikia pasakyti, kad tam puikiai pasitarnavo bolševikų nubraižytos sąjunginių respublikų sienos. Sienas jie braižė „iš akies“, nes griežtai centralizuotoje valstybėje realiai jos nieko nereiškė, o planas buvo - paskleisti revoliuciją po visą pasaulį, ir tada vieningiems visų šalių proletarams sienų apskritai nereikės. Taip prie Ukrainos buvo priskirtos teritorijos (Charkovas, Doneckas, Luganskas, Odesa), kurios niekada nieko bendra su Ukraina neturėjo, o armėnų gyvenamas Karabachas kažkodėl paliktas Azerbaidžane. Neaišku, kokiais kriterijais remiantis buvo kuriami ir tautiniai autonominiai dariniai - pavyzdžiui, Abchazijos teritorijoje tik šeštadalis gyventojų buvo abchazai. Taigi, sąlygos konfliktams buvo tiesiog idealios.
1992 metais Rusijos žvalgai, kariai ir diplomatai meistriškai imitavo maištus Gruzijai priklausančiose autonominėse Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, ir jos tapo nuo Rusijos priklausomomis neaiškaus statuso teritorijomis. Suskaldyta Gruzija buvo galutinai palaužta, kai jai vadovauti buvo paskirtas buvęs TSKP CK sekretorius Eduardas Ševardnadzė, kuris šalies ekonomiką nustekeno taip, kaip sugeba tik raudonieji. Suprantama, jis vykdė palaižūnišką politiką Rusijos atžvilgiu, ir nors retkarčiais Rusijai nedrąsiai buvo primenama, kad užgrobtas teritorijas reikėtų grąžinti, niekas šio klausimo nė nemanė svarstyti.
Geopolitiniai pokyčiai
2004 metais Gruzijoje (sinchroniškai ir Ukrainoje) gana netikėtai pradėjo vykti didžiuliai vidaus ir užsienio politikos pokyčiai. Beviltiškai korumpuotas E.Ševardnadzės režimas - lyginant su juo lietuviška sistema yra be galo skaidri ir sąžininga - buvo priverstas pasitraukti dėl masinių protestų ir demonstracijų. Be jokios abejonės, šį taikų perversmą inspiravo ir finansavo Vakarų valstybės, bet Gruzijos žmonės jį palaikė visiškai nuoširdžiai. Akivaizdu, kad Rusija šiuos įvykius pražiopsojo, todėl paskui jai beliko tik šūkauti ir taškytis seilėmis. Naujoji Michailo Saakašvilio administracija laikėsi radikaliai provakarietiškos politikos, o tai, matyt, lėmė tiek oficialią, tiek neoficialią ekonominę paramą, ir šalis pradėjo atsitiesti.
Suprantama, augo įtampa su separatistiniais regionais, nes banali Gruzijos ir Abchazijos konfrontacija staiga tapo JAV ir Rusijos principiniu geopolitiniu nesutarimu. Kol gruzinai neturėjo galingų sąjungininkų už vandenyno, vykdavo nebent nedrąsūs pasišaudymai su abchazais ir osetinais. Dabar staiga paaiškėjo, kad neturtinga Gruzija turi gana nemažai tankų ir lėktuvų, o kareivių šalmai ir uniformos atrodo, lyg tiesiai iš JAV armijos sandėlių. Ir šita kariuomenė ne tik sugeba užimti Pietų Osetijos teritoriją per 12 valandų, bet ir nė nemano trauktis, kai rusai meta prieš ją nemenkas savo pajėgas. Taigi, vyksta kažkas panašaus į „šaltojo karo“ laikų konfliktus Vietname ar Afganistane.
Kas bus toliau?
Konflikto eigą, be abejo, prognozuoti sunku, nes akivaizdu, kad abi pusės prastai apskaičiavo. Gruzija tikėjosi pakartoti Kroatijos veiksmus 1995 metais. Tada kroatai dviem žaibiškomis operacijomis užėmė serbų okupuotas teritorijas, ir kai serbų globėja Rusija bandė protestuoti, šaukštai jau buvo po pietų - Vakarų valstybės pripažino kroatų veiksmus iš esmės teisingais. Gruzijos veiksmai buvo panašūs, bet situacija, deja, kitokia - Rusija šalia, ir tai ne išglebusi 1995-ųjų Boriso Jelcino Rusija, o agresyvi šovinistinė Vladimiro Putino Rusija. Todėl Kaukazo gyventojams dar kartą teks savo kailiu atkentėti didžiųjų galiūnų geopolitinius žaidimus.
Diplomatiniame fronte, be jokios abejonės, numatomas patas - kaip ir „šaltojo karo“ konfliktų metu vieni kalbės apie akėčias, kiti apie vežėčias. Dabar Rusija teigia, kad jos agresija siekiama ginti Pietų Osetijos gyventojų interesus. Aišku, tie interesai buvo gana įdomiai ginami 16 metų. Pamėginkim įsivaizduoti nedidelę teritoriją su nedaug gyventojų, kuri oficialiai nepriklauso jokiai valstybei, vadinasi, vienintelė ten galiojanti teisė - vietos vadukai ir jų kalašnikovais ginkluoti išlaikytiniai. Ar labai daug teisių turi paprastas osetinas ar abchazas tokio vaduko atžvilgiu? Tad Gruzijos šnekos apie „kriminalinį Pietų Osetijos režimą“ ir osetino (gruzinų nuo 1992 metų nei Pietų Osetijoje, nei Abchazijoje beveik nebeliko - kur žiūri stropusis Hagos tribunolas?), draugiškai sveikinančio Gruzijos kariuomenės tankus nuotrauka, nebūtinai yra propaganda.
Jei Rusija mėgins mojuoti tautų apsisprendimo teise, jai nedelsiant bus priminta Čečėnija. Bet vakariečių diplomatinės pozicijos taip pat ne per geriausios: Rusija turi tokius kozirius, kaip beprasmė invazija į Iraką ir Kosovo atplėšimas nuo Serbijos. Todėl konstruktyvaus dialogo nenusimato. Sveiki sugrįžę į „šaltąjį karą“.
Giedrius KIAULAKIS
