Šis namelis – Ukmergės rajone, Vidiškių miestelyje. Akvilė pasakojo, kad jame yra pagrindinė mokykla, bažnyčia ir dvi parduotuvės.
„Senais senais laikais ten buvo daug gyventojų, tačiau, kaip ir kitur provincijoje, dabar miestelis pratuštėjo“, – pasakojo ji.
O pati sodyba skaičiuoja jau apytikriai 60-uosius metus. Tai – Akvilės vyro mamos gimtieji namai. Prieš trejus metus, mamai mirus, Akvilė su vyru ryžosi namelį prikelti naujam gyvenimui.
Moteris pasakojo, kad iš pradžių sodybą buvo norima parduoti, tačiau šį sprendimą Akvilė su vyru užginčijo. Viena iš pagrindinių to priežasčių – sodybos vieta.
„Labai sunku nupasakoti tą vaizdą ten nepabuvus, bet realiai namelis yra ant kalnelio, o nuo jo nusileidus – Šventosios upė.
Gaunasi taip, kad tu gauni visus privalumus: kaip ir esi miestelyje, kuriame yra dvi parduotuvės, bažnyčia, bet gyveni ant upės kranto pačiame miestelio krašte.
Tad tu tarsi vienas, bet aplinka, miestelis labai lengvai pasiekiami. Tai du viename, kai gali visiškai nepabėgti nuo civilizacijos, bet jautiesi lyg pabėgęs“, – džiūgavo ji.
Namelio vizija
Akvilė pasakojo, kad namelio naujinimo procesas prasidėjo dar koronaviruso pandemijos metu. Tuo metu jos vyras dirbo turizmo srityje, tad darbai visiškai sustojo.
Visgi, tuomet buvo laiko tvarkytis sodybą, ką Akvilė su vyru ir padarė. Ji džiaugėsi, kad vyras nepatingėjo ir skyrė maksimaliai savo laiko ir jėgų šiam procesui.
„Namelio vizija buvo paversti jį į vasarnamį, bet kuo toliau, tuo rimčiau mums norisi jį pasidaryti.
Mūsų vaikai netgi juokiasi ir sako, kad tėvai, kai išeis į pensiją, tai gyvens ten. Tad realiai mes namą ruošiame savo pensijai“, – juokėsi ji.
Dėl šios priežasties visi sprendimai name – apgalvoti. Akvilei atiteko darbas pasirūpinti idėjomis, kaip atrodys namo vaizdas iš vidaus ir išorės, o jos vyras su kitų šeimos narių pagalba tapo technine pagalba.
Ji pridūrė, kad kartu su vyru name stengėsi išlaikyti autentiškas detales, dėl to išsaugojo senąją krosnį, duonkepį bei kitus namų baldus.
„Name mes išsaugojome molinę krosnį, pečių, kuris padarytas iš molinių blokelių. Ant jo kuo puikiausiai galima virti ir gaminti valgyti, mes darome troškinius vidiniame pečiuje. Taip pat yra išlikęs duonkepis, kad jį galėtumėme atskirai pasikūrenti ir išsikepti valgyti.
Dar palikome senovinį stalą, o senąsias kėdes vežėme atrestauruoti. Palikome ir senuosius dar senelio gamybos karnizus kambariuose
Viską darydami mes turėjome viziją palikti kuo daugiau naudojamų senų daiktų, kurie turi savo istoriją ir įkomponuoti į tai kažką naujo“, – atskleidė ji.
Atnaujinimo kaina
Visas namelio atnaujinimo procesas truko apytikriai metus laiko, tačiau taip pat prisidėjo dar pusmetį trukę namo stogo keitimo ir terasos prijungimo darbai.
Daugelis žino, kad tokie projektai gali atsieiti nemažus pinigus, tad Akvilė papasakojo, kokį biudžetą jos šeima skyrė namelio atnaujinimui.
„Viskas ėjo dalimis. Bandau įsivaizduoti tas sumas, bet daugiausiai pinigų reikalavo stogo keitimas, terasos pristatymas ir saulės baterijos elementų iškėlimas. Tai kainavo maždaug apie 20 000 eurų. Taip pat maždaug apie 15 000 tūkstančių kainavo sutvarkytu visą namo vidų ir išorę.
Įsivaizduokite, juk kai pradėjome darbus, tai namelis buvo be kanalizacijos, be vandentiekio... Tai, vadinasi, visi tie dalykai turėjo būti atvesti, kad tikrai galėtumėme jame gyventi senatvėje“, – sumas įvardijo Akvilė.
Moteris taip pat prisiminė kanalizacijos įvedinėjimo metu buvusį pokalbį su savo senele, kuri labai liūdėjo dėl lauko tualeto pašalinimo: „Ji sakė man: „Vaikeli, kaip taip galima? Juk jeigu lauke dirbi, tai kaip čia dabar į tualetą eisi namo?“.
Akvilė juokėsi ir pasakojo, jog tada suprato, kad lauko tualetai jaunajai kartai reiškia kur kas mažiau nei senajai. Anot Akvilės, lauko tualetas – tai šioks toks diskomfortas, tačiau senelei tai buvo nuoskauda.
Ateities planai
Paklausta, kokių dar planų sodybos naujinimui turi, Akvilė prisipažino, kad yra planų, kuriuos reikėtų įgyvendinti. Visų pirma, tai pamatų apsikalimas, mat jie vis dar išlikę betoniniai.
Taip pat moteris dalijosi svajone įsirengti mansardinį aukštą, tačiau pridūrė jog tai – tolimos ateities planai.
„Mano vyras šiai minčiai nelabai nori pritarti, bet aš žinau, kad galiausiai man jį pavyks įkalbėti. Visgi, visa tai vyks tikriausiai po maždaug dešimties metų, nes dabar jau viską pasidarėme, tad tektų ardyti, o ir finansiškai tai kainuotų“, – pasakojo moteris.
Pašnekovė tikino, kad dabar jos darbai persikels į kitą erdvę – lauką. Ji nori susitvarkyti aplink namą esančią erdvę ir joje susikurti dailų sodą.
Savo svajonių turi ir Akvilės vyras. Jo planuose – senųjų senelio dirbtuvių atkūrimas, kuriose vyras galėtų įgyvendinti savo sumanytus projektus.
