Lietuvoje – jau tikras pavasaris. Kiekviena jo diena šviesesnė. Kasdien ne tik laukiame, bet ir sulaukiame mums mielų gamtos naujienų. Tam pavasaris ir skirtas, nes jis – gimimo, grįžimo, augimo metas.
Galbūt ne visi galime skirti daug laiko sekti tam, kas vyksta gamtoje, tuo labiau kad daugelis reiškinių yra labai sunkiai pastebimi. Tačiau, jei galėsime nors retkarčiais pakelti akis nuo darbų, išjungti mašinos variklį ir apsižvalgyti, būtinai pamatysime ir išgirsime einantį pavasarį.
Neseniai buvo sugrįžę žiemos ženklai – ne pati žiema, kaip bandė mus kažkas gąsdinti. Tas sniegelis, iškritęs prieš savaitę, ištirpo lyg nebuvęs ir žemei kliustelėjo šiek tiek taip laukto vandens. Žiemos sugrįžimų galime tikėtis iki balandžio vidurio. Gamta tam visada pasiruošusi.
Tiesa, žinome atvejų, kai atšaldavo ir pasnigdavo jau daugeliui paukščių sugrįžus ir augalams sužaliavus. Būdavo visko, nes nelemtų žūčių ir praradimų gamtoje paliktas nišas paskui tekdavo regėti ne vienus metus. Dabar galime slapta tikėtis, kad to nebus.
Beje, mes tikrai nelaukiame žiemos apraiškų, bet žinome, kad gamtai labai trūksta drėgmės. Todėl tiktų viskas: ir greitai ištirpstantis sniegelis, ir lietus. Tačiau atrodo, kad vandens trūks visur. Visų pirma lydekoms teks neršti ne užlietose paežerių pievose, o pačiuose ežeruose.
Labai sunku prognozuoti, kaip šį pavasarį elgsis Nemuno deltoje apsistojančios antys, žąsys ir gulbės. Joms reikia plačių seklių vandenų, želmenų. Jei metai būna palankūs, paukščiai čia užsibūna iki gegužės. Kuo ilgiau jie ilsisi pas mus, tuo daugiau jų išsaugoma. Ne paslaptis – skrisdami į savo tolimas perimvietes, šie paukščiai Rusijoje medžiojami. Dabar, pavasarį, kai jiems svarbiausia veistis ir perėti, sakytume, sunku patikėti, kad tokiu metu galima šauti į paukštį. Deja, taip yra.
Jau grįžo pirmieji gandrai. O dabar jų turėtume sulaukti kasdien. Toks paukščių veržimasis, esant šiltiems orams, tikrai nestebina. Tiesa, negalime tikėtis, kad jie puls perėti. Anaiptol. Sugrįžę anksčiau, paukščiai turės laiko ilsėtis, atsigauti. Kada bus metas perėti, jiems pasakys pati gamta.
Jau teka sula. Pražydo pirmosios žibuoklės, paskui jas skuba kiti augalai. Jei dar nematėte šio pavasario vabzdžių, paskubėkite. Kai kurie jų gyvens tik labai trumpai – sudės kiaušinėlius ir iškeliaus nebūtin. Gamta neturi laiko ko nors laukti. Jos ritmui turi paklusti visi.
