Mušamas jautė... dėkingumą
Ši žmogžudystė tuo laiku Lietuvoje sukėlė bangą įvairių apkalbų, nes T. Nigmatuliną nužudęs Abajus Borubajevas 8-ojo dešimtmečio pradžioje buvo įkūręs mįslingą sektą, kurios filialas buvo ir Vilniuje ir kuriai priklausė žinomi Dailininkų ir Rašytojų sąjungų nariai. Buvo kalbama, kad sektoje ne tik nagrinėjamos dzenbudizmo idėjos, bet ir užsiiminėjama grupiniu seksu arba nuolat keičiamasi partneriais. Kam su kuo gultis nakčiai, dažniausiai nurodydavo naujasis guru – Abajus. Tuo laiku sovietiniam žmogui tai buvo negirdėtas dalykas. Pasak legendų, Abajus ar senasis guru Mirza turėjo teisę pasiguldyti į lovą bet kurią sektos narę.
Kad Abajus buvo vienvaldis vadovas, paaiškėjo ir per teismą. Mušamas T. Nigmatulinas, vienas stipriausių karatistų visoje Sovietų Sąjungoje, nesipriešino Abajui, nes, pagal sektos vidaus kodeksą, mokytojų smūgius reikėjo priimti jaučiant ne pyktį, o... dėkingumą. Vėliau aktorius, nebeiškęsdamas skausmo, ėmė rėkti, todėl buto kaimynai iškvietė miliciją, tačiau duris atidarę buto gyventojai paaiškino, kad „čia švenčiamas disertacijos gynimas“. Milicininkai apėjo kambarius ir, nieko įtartino nepamatę, po kelių minučių išėjo. Tuo metu Talgatas buvo uždarytas vonioje ir nebeišleido nė garso.
Neraštingas ekstrasensas
Abajus Borubajevas į Vilnių atsibeldė iš Vidurinės Azijos. Karakalpakijoje jo tėvas buvo gerai žinomas žmogus, vadovavo srities laikraščiui. O sūnus, gavęs ekonomisto diplomą, padedamas tėvo, tapo vieno didelio Ošo kombinato komjaunimo organizacijos sekretoriumi. Tačiau jaunimo vadovo postas jo nesužavėjo, ir jis „išėjo į liaudį“. Jaunuolis ėmė domėtis Rytų filosofija. Per vieną musulmonišką šventę Birunio mieste jis susipažino su Mirza Kurbatbajevu. Tai buvo bemokslis, nedidelio miestelio liaudies gydytojas, aplinkinių vadinamas ekstrasensu. Jo gabumai taip sužavėjo Abajų, kad jis, nuvažiavęs į Maskvą, per draugus susitarė, jog Mirza viską, ką moka, pademonstruos sostinės bohemai.
1980-aisiais jie abu atvažiavo į Maskvą ir savo miglotomis dzenbudizmo ir pusiau religinėmis misticizmo idėjomis apipainiojo daugybę tuometės aukštuomenės atstovų, sužavėjo daugelį įtakingų žmonių. Įžymus rašytojas Anatolijus Safronovas, žurnalo „Ogoniok“ vyriausiasis redaktorius, parašė Mirzai rekomendaciją. „Mirza Kurbatbajevas yra gamtos apdovanotas neįprastais sugebėjimais, – rašė rašytojas. – Žinoma, kad jis gali gydyti biosrovėmis, telepatija, ir turėtų būti ištirtas mokslininkų. Tiriant jo unikalius sugebėjimus, mokslas galėtų sužinoti apie žmogaus psichikos galimybių ribas. Jaunas mokslininkas Abajus Borubajevas yra užmezgęs tvirtus ryšius su ekstrasensu ir rašo dienoraštį, turintį mokslui neįkainojamą reikšmę. Todėl prašau suteikti jam būtiną paramą.“
Po maudynių – orgijos
Turėdami tokią rekomendaciją, Abajus ir Mirza tuoj tapo įžymybėmis ir įsteigė mokyklą „Ketvirtas kelias“, kuri buvo paprasčiausia sekta. Pasekėjų atsirado visoje Sovietų Sąjungoje. Šie pulkais traukė į Birunį, stebindami vietinius gyventojus, gerai pažinojusius Mirzą. Jo troboje inteligentai, pavargę nuo marksizmo-leninizmo idėjų, nagrinėdavo žmogaus ryšį su kosmosu, o dar labiau – vieno su kitu. Mirzos namo kieme vykdavo ritualinės maudynės, o po jų – sekso orgijos. Mirza ir Abajus savo sperma išgydydavo nuo daugybės ligų.Tarp lankytojų daugiausia buvo maskviečių ir... lietuvių.
„Ketvirto kelio“ filialas buvo įsteigtas ir Vilniuje.
Kosmosu ir mistika labai domėjosi ir aktorius Talgatas Nigmatulinas. Kirgizijoje gimęs totoriaus ir uzbekės sūnus pirmąjį vaidmenį gavo 1967 metais, kai jam buvo 18 metų. Vaikinui teko suvaidinti jauną baltagvardietį, ir nuo to laiko jam lipte prilipo „blogiukų“ vaidmenys. T. Nigmatulinas sukūrė įsimintiną šiurpulingą indėno Džo vaidmenį filme „Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykiai“, vaidino filmuose „Baladė apie komisarą“, „Septintoji kulka“, „Teisė šauti“, „Vienas ir be ginklo“ ir dešimtyse kitų. Tačiau didžiausio populiarumo aktorius susilaukė, kai ekranuose pasirodė kultine tapusi sovietinio kino juosta „XX amžiaus piratai“. Režisieriaus Boriso Durovo susukta kovinė juosta Sovietų Sąjungoje sukėlė tikrą furorą – pirmaisiais rodymo kino teatruose metais šį filmą matė net 90 milijonų žiūrovų! Visi jame vaidinę aktoriai tuoj pat tapo žvaigždėmis, o niekšo Saleho, įvaldžiusio Rytų kovų meną, vaidmenį sukūręs T. Nigmatulinas net buvo pramintas Sovietų Sąjungos Briusu Ly.
Susižavėjo sekta
Dar prieš filmo pasirodymą karatė buvo tapusi viena iš populiariausių sporto šakų, tačiau kompartijos vadovai, pamatę, kad jaunimas žavisi ne tuo, kuo reikėtų, karatė Sovietų Sąjungoje uždraudė. Baudžiamajame kodekse atsirado straipsnis, kad už karatė mokymą žmogus gali būti nuteistas net 2 metams nelaisvės, o jei tai atsitiks antrą kartą – bausmė jau bus 5 metai. Patiems autoritetingiausiems treneriams buvo iškelta baudžiamųjų bylų.
Tačiau seniai žinoma, kad draudimais nieko nelaimėsi. Taigi karatė ir toliau egzistavo – tik jau pogrindyje. Arba slėpėsi po dziudo ir kitų leistinų kovos menų iškabomis.
Treniruodamasis karatė, T. Nigmatulinas susidomėjo dzenbudizmu. Paslaptingu Rytų pasauliu tada žavėjosi daugelis. Savo indėlį į Rytų kultūros propagavimą nusprendė įnešti ir Talgatas. Jam nusibodo vaidinti tiesmukiškus banditus ar supermenus, ir jis nusprendė išbandyti save režisieriaus darbe. Pirmuoju jo darbu ir tapo 10 minučių dokumentinis filmas apie Mirzos ir Abajaus filosofiją. Besukdamas filmą, režisierius susižavėjo savo herojų mistinėmis mintimis ir tapo sektos nariu.
Baudė atsiskyrėlius
1985 metų pradžioje keli Vilniaus sektos nariai, tarp kurių buvo žinomų režisierių, rašytojų, dailininkų, nusprendė atsiskirti nuo Mirzos ir Abajaus mokyklos. Tai, žinoma, įsiutino A. Borubajevą – juk kiekvienas sektos skyrius vadovui ir jo aplinkai mokėdavo nemenko dydžio duoklę. Be to, tuo metu jie Maskvoje kūrė Žmogaus tyrimo institutą, tad skandalas jiems buvo nereikalingas. Pamokyti nepaklusniuosius vilniečius į Lietuvos sostinę atvyko pats Abajus. Pamatęs, kad vienas vargu ar susitvarkys, jis į Vilnių pasikvietė ir Mirzą, o taip pat ir baudžiamąjį „eskadroną“ – istorijos mokslų kandidatą, karatė instruktorių V. Vostrecovą ir dar du jo mokinius. Atvykę į Vilnių jie apsigyveno Lenino prospekte, dailininko Andriaus bute. Iš čia jie vykdavo pas „išdavikus“ ir reikalaudavo pasiaiškinti. Ir ne tik reikalaudavo, bet čia pat ir nubausdavo. Iš vieno atsiskyrėlio atėmė 200 rublių, iš kito – džinsus, trečiojo bute sulaužė visus baldus.
Po kelių dienų Abajus išsikvietė pastiprinimą – aktorių ir režisierių T. Nigmatuliną. Šis kaip tik rengėsi vykti į Kišiniovą, kur filmavosi filme „Sergejus Lazo“. Kišiniove jis ruošėsi pademonstruoti ir savo filmą apie Mirzą ir Abajų, kuris Maskvoje buvo sutiktas šaltokai. Tačiau pakviestas mokytojo, atidėjo kelionę į Moldaviją ir atsirado Vilniuje.
Mokytojui nesipriešino
Kai Talgatas susiruošė į Vilnių, žmona, tarsi nujausdama nelaimę, maldavo jo neskristi. Į oro uostą T. Nigmatulinas atvyko, kai įsodinimas jau buvo baigtas, tačiau lėktuvo kapitonas, sužinojęs, kad vėluoja žymus aktorius, užlaikė reisą.
Vilniuje kartu su „mokytojais“ aktorius dalyvaudavo baudžiamosiose akcijose, tačiau jam tai nepatiko, tad jis bandė raminti savo įsiaudrinusius draugus. Kartą Lenino prospekte eančiame bute bičiuliai sukėlė muštynes, daužė „atsiskyrėlį“, siaubė butą. T. Nigmatulinas buvo vienintelis, kuris nemušė buto šeimininko. Kai baudėjai išėjo iš buto, šeimininko žmona, norėdama, kad aktorius atsiskirtų nuo mušeikų, pagriebė jo kepurę ir nusinešė į butą. Talgatas nužingsniavo iš paskos. Tai labai nepatiko Abajui, ir jis irgi sugrįžo. Tik įėjęs į kambarį, jis parodė į Talgatą ir įsakė: „ Muškite šį išdaviką“. Girti mokiniai puolė vykdyti mokytojo paliepimą. Pasipylė smūgių kruša. „Už ką?“– klausė Talgatas, dangstydamasis veidą ir galvą nuo smūgių. Jį mušė trise, bet Uzbekistano karatė čempionas be didelio vargo galėjo susitvarkyti su mušeikomis. Tačiau aktorius nedrįso priešintis mokytojui ir susitaikė su savo likimu. Egzekucija tęsėsi kelias valandas, o priešmirtinė agonija – apie valandą.
Griežtos bausmės
Tik apie pusę dviejų dienos baudėjai paskambino greitajai pagalbai. Atvykę medikai konstatavo, kad T. Nigmatulinas mirė nuo daugybės sumušimų. Buto šeimininkė tikino, jog žmogus buvo sumuštas gatvėje chuliganų ir, atėjęs į butą, numirė. Mat baudėjai dar tikėjosi išsisukti. Bet net gydytojas suabejojo tokia versija, nes laiptinėje nebuvo nė lašo kraujo. Netrukus visi buvo areštuoti.
Tragiška populiaraus aktoriaus mirtis sukrėtė visą Sovietų Sąjungą, o teisėtvarkos pareigūnai, greitai nustatę kaltuosius, negailėjo griežtų bausmių.
A. Borubajevas buvo nuteistas kalėti 15 metų griežtojo režimo kalėjime, tačiau į laisvę taip ir nebeišėjo. Viena versija byloja, kad jis mirė nuo tuberkuliozės, kita – kad jį užmušė kartu kalėję T. Nigmatulino talento gerbėjai.
A. Borubajevo talkininkas, dervišas Mirza Kurbatbajevas buvo nuteistas kalėti 12 metų. 1995 metais jis, atlikęs bausmę, išėjo į laisvę ir apsigyveno savo gimtinėje, kur 2006-aisiais mirė. Vladimiras Vostrecovas buvo nuteistas 13 metų laisvės atėmimu, o kitiems teismas skyrė švelnesnes bausmes.
Zbignevas Jankovskis
