Suaugusiesiems vaikai primena nekaltus, tyrus angelėlius , todėl susidūrę su savo vaikų seksualiniu elgesiu tėčiai ir mamos dažnai išsigąsta ir pasimeta.
Tad pristatome antrąją straipsnio dalį. Pirmąją dalį galite rasti čia.
Žaidimai, kurie žeidžia
5–7 metų vaikai yra smalsūs, socialūs ir labai lengvai pasiduoda aplinkos įtakai, todėl jų seksualinė sveikata gali būti ypač lengvai pažeidžiama.
Jei paaiškėtų, kad į seksualinio tyrinėjimo žaidimą vaikas buvo įtrauktas prieš savo valią ir yra stipriai išgąsdintas, sukrėstas, reikėtų padėti jam nusiraminti, leisti išsipasakoti, o tada pamokyti, kaip tokiais atvejais elgtis, apsiginti. Po to, kai sužinosite, kas nutiko, nereikėtų vėl kalbėti apie įvykį su vaiku ar prie vaiko, jei jis pats nepradeda pokalbio.
Perdėtas rūpestis, nuolatinis perpasakojimas giminaičiams, klausinėjimas neleidžia vaikui natūraliai atsitraukti, užsimiršti, verčia jį tapatintis su auka. Be abejo, tėvai turi pasirūpinti, kad tokie atvejai nesikartotų, ir informuoti apie netinkamą elgesį smurtautojo tėvus, mokytojus, policiją.
Jei patyręs smurtą vaikas negali nusiraminti, pradeda bijoti likti vienas, blogai miega, liūdi ir toks elgesys užtrunka ilgiau nei dvi savaites, reikėtų ieškoti specialistų –psichoterapeutų pagalbos.
Patys tėvai gali padėti būdami šalia, palaikydami įprastą dienos rutiną, leisdami kalbėti vaikui apie savo jausmus, įvardindami, jog kaltas yra ne jis, o smurtautojas. Galima pasiūlyti vaikui nupiešti, kas įvyko, kaip jis jautėsi, vėliau pasiūlyti sugalvoti nupieštai istorijai gerą pabaigą.
Susitarkite, kad piešinio niekam nerodysite, ir to laikykitės. Jei vaikas nori piešinį gadinti, reikėtų leisti ir netgi paskatinti tai daryti – užtepti, suplėšyti, išmesti, sutrypti. Tokiu būdu vaikas išreikš intensyvius jausmus ir greičiau nusiramins.
Vaikus traumuoti gali ir pornografinių filmų prieinamumas internete ar per televiziją. Australijoje, Kanberoje, buvo tirti dėl agresyvaus seksualinio elgesio pas psichologus nusiųsti vaikai. 90 procentų atvejų vaikai turėjo laisvą priėjimą prie interneto ir lankėsi pornografinėse svetainėse.
Beveik visi vaikai minėjo, jog suaugusieji nekontroliuoja, ką jie veikia internete, o tėvai buvo įsitikinę, kad jų vaikai taip nesielgia.
Kadangi vaikai mokosi iš to, ką mato, laisvai prieinama pornografinė informacija skatina juos elgtis seksualiai agresyviu būdu.
Tėvai turėtų nuolat domėtis ir kontroliuoti, ką internete veikia jų vaikas, o aptikę jį domintis pornografiniais filmukais paaiškinti tokiais ar panašiais žodžiais: „tai suaugusių filmas, vaikams žiūrėti negalima“, „kartais filmuose rodo tokius dalykus, kurių žmonės paprastai nedaro, nes taip gali nuskriausti ar sužeisti vienas kitą“.
Detaliai vaikui aiškinti nereikalinga, tačiau, jei jis išsigandęs ar susirūpinęs, reikėtų paklausti, kas išgąsdino, paskatinti išsikalbėti.
Gydytojai ir ligoniai
Nors berniukai ir mergaitės savo žaidimus paprastai žaidžia atskirai, yra vienas žaidimas, kuris ne blogiau nei kompiuteris visus suvienija. Tai žaidimas „Gydytojai ir ligoniai“, kurį greičiausiai iš savo vaikystės prisimena daugelis.
Tokie žaidimai prasideda apie ketvirtus penktus metus ir yra susiję ne su nepadorumu ar iškrypimais, o su šiam amžiui būdingu noru pažinti savo ir kitos lyties žmogaus kūną. Vaikai gali apžiūrinėti, liesti vieni kitų intymias vietas, trintis ar prisispausti prie kito kūno arba nusirenginėti ir vaidinti medicininę apžiūrą.
Visa ši veikla rodo vaikų norą patirti, tyrinėti ir išreikšti ne tiek savo seksualumą, kiek jutiminius įspūdžius (pojūčių gamą). Vaikai siekia išsiaiškinti, kuo skiriasi berniukai ir mergaitės, ir elgtis „kaip suaugusieji“.
Tai, kad vaikai slepiasi ir nenori apie šį žaidimą kalbėtis, atspindi išmoktą iš tėvų elgesį, kai nuogas kūnas yra slepiamas ir elgiamasi droviai. Tačiau net nelabai drovūs tėvai išsigąsta ir pasimeta aptikę savo vaikus taip žaidžiant.
Pirmas noras visuomet yra kaip nors tai uždrausti, sugėdinti. Iš tiesų, kiekvienu atveju situacija yra skirtinga, todėl vieno gero recepto, kaip ir kitais vaikų auklėjimo klausimais, šiuo atveju nėra.
Jei vaikai yra panašaus 4–6 metų amžiaus ir jūs netikėtai juos užtikote slapta žaidžiančius, nesuklysite, jei tiesiog giliai įkvėpsite ir ramiai pasakysite kažką panašaus į „norėjau pakviesti jus valgyti, pažiūrėti filmuko“.
Kitaip tariant, nukreipsite vaikų dėmesį į kitą veiklą nekomentuodami to, ką matote. Šio amžiaus vaikams tėveliai gali padėti patenkinti smalsumą kartu skaitydami vaikų lytiniam ugdymui skirtas knygeles ir atsakyti į rūpimus klausimus, kai jie natūraliai iškyla.
Normalus vaikų tyrinėjimas paprastai atsiranda spontaniškai, vyksta tarp panašaus amžiaus, artimai bendraujančių vaikų. Vaikai tuo užsiima savanoriškai, jiems malonu, įdomu taip žaisti. Netikėtai užklupti, jie paprastai gėdijasi tokio elgesio, o sudrausti lengvai liaujasi priimdami tai kaip vieną iš daugybės galimų žaidimų.
Jei užtikote gerokai vyresnio amžiaus vaiką, žaidžiantį su mažamečiu, arba jei vaikai tai daro viešoje vietoje, reikėtų sureaguoti tiesiogiai ir nedelsiant nurodyti ribas, pavyzdžiui: „negalima rodyti kitiems savo užpakaliuko“, „gatvėje / svečiuose vaikai turi vaikščioti apsirengę“, „negalima taip žaisti, kai kiti žmonės mato, tai tavo jautri vieta ir niekas negali jos liesti, tik mama, kai tave maudo, ir gydytojas, kai tu sergi“.
Bet kuriuo atveju daugiau laimėsite, jei užuot baudę, draudę ir gąsdinę stengsitės aiškiai nurodyti vaikui, koks elgesys yra nepageidaujamas, mokysite apginti ir saugoti save ir aplinkinius.
Kada vaikui reikalinga pagalba?
Vaikas žaisdamas imituoja suaugusiųjų seksualinį elgesį, kiša daiktus į savo ar kito vaiko makštį, išangę, detaliai gali papasakoti apie lytinį aktą, suaugusiųjų lytinius organus.
Žaisdami seksualinius žaidimus vaikai vieni kitiems grasina, naudoja prievartą, papirkinėja.
Netinkamas vaiko elgesys tęsiasi nepaisant aiškaus ir pakartotinio suaugusiųjų draudimo.
Užkluptas vaikas stipriai susijaudina, nenori ir negali paaiškinti, ką veikė, klausiamas pyksta ir nenori kalbėti, netgi jei suaugusysis elgiasi taktiškai – nekaltina, negrasina nubausti.
Vaiko seksualinis elgesys pasireiškia ne pavieniais atvejais, bet yra sistemingas, viešas, dažnėja ir pažeidžia kitų vaikų privatumą.
Vaikas žaidžia su kur kas vyresniu, labiau išsivysčiusiu ar mažai pažįstamu vaiku, su kuriuo paprastai nebendrauja, nėra pažįstamas.
Seksualinio pobūdžio žaidimas dominuoja kitų žaidimų, veiklos atžvilgiu, vaikui rūpi tik „tai“.
Vaikas seksualizuoja kasdieninius objektus, gyvūnus, žmones siekdamas juos seksualiai stimuliuoti arba naudoja juos savistimuliacijai.
Vaikas tiesiogiai siūlo kitiems save kaip seksualinį objektą.
Parengė psichologė Aušra Šūmakarienė
