Nevedusiam 33 metų sunkvežimio vairuotojui Ahmedui Nori Faqiarui meilės reikalai Muammaro Gaddafio valdomoje Libijoje klostėsi prastai. Jo išvaizda būtų buvusi kiek patrauklesnė, jei vyriškio tėvai būtų turėję galimybę kada nors nuvesti sūnų pas odontologą. Tokių galimybių nebuvo ir tiek Faqiaro vaikystė, tiek jo brandos laikotarpis vyriškiui laimės nesuteikė. Vedybos, nuosavas namas, vaikai – dalykai, apie kurias sunkvežimio vairuotojas jau buvo nustojęs svajoti.
Vyriškis „Foreign Policy“ patvirtino, jog iki šiol mintis apie savo žmonos paieškas jis buvo atidėjęs į šalį. Neva tuo metu Faqiaras tiesiog nebūtų išgalėjęs sukurti šeimos. Bet dabar situacija pasikeitė.
Dabar Faqiaras vilki kamufliažinius Libijos sukilėlių rūbus ir piratų stiliumi ant galvos dėvi prašmatnią skarą. Jis nešiojasi ginklą. Galima sakyti, jog Faqiaras yra tikras Libijos sukilimo veteranas. Ir tai keičia padėtį – dabar pačios moterys be paliovos kalbina vyriškį.
„Merginos ateina mums padėkoti: ačiū jums, jūs privertėte mus didžiuotis, mes esame labai laimingos“, - įspūdžiais dalinosi sukilėlis. Ant specialiai įrengtos pakylos Libijos sukilėliai džiaugsmingai švenčia Gaddafio režimo nuvertimą. Šalia pergalingas salves šaudančių sukilėlių švenčia ir skaromis galvas pasidabinusios jaunosios arabės. Konservatyvumu garsėjusioje Libijos visuomenėje ši naktis reiškia naujos epochos pradžią. „Tai beveik kaip vestuvės!“, - patenkintas sušunka Faqiaras.
Žavi sukilėliai
Santykiai tarp Libijos moterų ir vyrų ekscentriškojo Gaddafio Libijoje buvo gana iškreipti. Daugiausia dėl konservatyvaus režimo nenoro suteikti vienodai lygias galimybes Libijos jaunuomenei. „Bet po Gaddafio režimo žlugimo viskas turėtų pasikeisti šimtu procentų“, - buvo įsitikinęs vienas iš sukilėlių. Tam pritarė ir šalia jo stovėjusios Libijos merginos, dar pajuokaudamos, jog galutinai pasibaigus sukilimui iš tokios gausybės šaunių sukilėlių tikrai galėsiančios išsirinkti sau tinkamus vyrus.
„Prieš revoliuciją daugelis mano bendraamžių Libijos vyrų tiesiog betiksliškai slampinėdavo miesto gatvėmis. Tokie vyrai man tiesiog nerūpėjo. Bet dabar į juos žvelgiu visai kitomis akimis. Jie juk pasipriešino Gaddafio despotijai! O tai jau šį tą reiškia.", - susižavėjusi aiškino dvidešimtmetė Esra'a el-Gadi.
Jai antrino ir merginos bendraamžė Rahana el-Gadi. „Buvome tiesiog praradę viltį dėl mūsų vyrų. Dauguma jų buvo bedarbiai. Bet dabar esame nustebintos ir sužavėtos tuo, ką mūsų jaunuoliai iš tiesų sugeba“, - pakiliai aiškino Rahana.
Sukilimo poveikį merginų ir vaikinų santykiams iš dalies parodo ir paplitę juokeliai, trumposiomis žinutėmis siuntinėjami į mobiliuosius telefonus. „Pamirškite apie gydytojus ir inžinierius: mes norime tekėti už sukilėlio“; „Norite susirasti vyrą sukilėlį? Spauskite „M“, jei pageidaujate vyro iš Misratos, arba „B“, jei ieškote vaikino iš Benghazio..“ – panašaus turinio trumposios žinutės labai greitai išpopuliarėjo tarp Libijos jaunimo.
Romantiški santykiai skinasi kelią
Visgi, anot „Foreign Policy“ korespondento, reali situacija islamiškoje Libijoje keičiasi ne taip sparčiai. Režimo nuvertimo švenčių sūkuryje buvo galima pastebėti, jog Libijos vaikinai ir merginos vis dar vengia viešai bendrauti tarpusavyje. Tad „Foreign Policy“ korespondentą lydėjęs Libijos sukilėlis buvo itin nustebintas, kuomet išvydo savo kolegą sukilėlį, pergalę švenčiančią minią paliekantį kartu su jauna mergina. „Vargu ar tai būtų galėję nutikti kada nors anksčiau“, - buvo šokiruotas jaunasis sukilėlis.
Bet tokie karo metu netikėtai pražydę romantiški santykiai Libijoje reiškia šį tą daugiau nei vien euforišką režimo nuvertimo svaigulį. Libijoje, kaip ir kitose Arabų pavasario šalyse, autoritarinių režimų nuvertimas reiškia ir naujų socialinių santykių kūrimo galimybę. Dar daugiau toks išsilaisvinimas turėtų žymėti ir naujų ekonominių galimybių radimąsi, kurių ankstesnis trūkumas iš esmės buvo paralyžiavęs visą regiono jaunuomenės gyvenimą.
Arabų regiono kraštuose gyvena antra gausiausia jaunimo populiacija visame pasaulyje. Tuo pačiu metu šis regionas gali „pasigirti“ ir didžiausiu jaunų žmonių bedarbystės lygiu visame pasaulyje. Politikos mokslų specialistai ir sociologai jau anksčiau buvo aprašę šį reiškinį. Anot jų, arabų visuomenėse jaunimas yra pasmerktas atlikti prarastosios kartos vaidmenį. Jokių galimybių susirasti darbą ir savarankiškai pragyventi – vadinasi, ir jokių galimybių sukurti šeimą. Tokia padėtis milijonus jaunų arabų pavertė žmonėmis be perspektyvų, mat islamiškuose kraštuose santuoka daugeliui jaunuolių reiškia vienintelę galimybę užsitikrinti savo nepriklausomybę ir gyventi savarankišką gyvenimą.
Tad pastaruosius metus arabų kraštuose pastebima tendencija, jog šeimos sukūrimo amžiaus vidurkis pradėjo sparčiai kilti. Kitaip tariant, dauguma jaunuolių tiesiog nesiryžta santuokai tol, kol neišgali bent kažkiek užsitikrinti savo finansinę ateitį.
Liūdna praeitis
Libijoje jaunuomenės padėtis buvo išskirtinai tragiška. Gaddafio režimas nesugebėjo įgyvendinti efektyvių darbo rinkos reformų ir savo ekonomiką bandė palaikyti, padrikai ir neišmintingai taikydamas socializmo modelio ekonomines priemones. Nenuostabu, jog bedarbystės lygis Libijoje jau greitu metu turėjo pasiekti 20% ribą.
Be to, didžioji dalis Libijos gyventojų dirbo valstybiniame sektoriuje, kuriame atlyginimai būdavo griežtai fiksuoti, o apie karjeros galimybes buvo galima tik pasvajoti. Gaddafio režimo griežtai nustatyti atlyginimai niekada negalėdavo būti keliami, nepaisant to, jog Libija turėjo milžinišką ir itin pelningą naftos verslo infrastruktūrą. Tad paprastų Libijos žmonių atlyginimai buvo neadekvačiai maži, o šalies Bendrasis Vidaus Produktas vienam gyventojui tesiekė 10000 dolerių.
Pasak jauno Libijos sukilėlio, būtent tokios pinigų sumos reikėtų vienų vestuvių surengimui Libijoje. Vestuvės Libijoje yra itin daug pinigų pareikalaujanti šventė – iškilmės čia vyksta keletą dienų, o jaunajam jau prieš vestuves yra privalu būti apsirūpinusiam gyvenamaisiais apartamentais.
Tad standartinė situacija priešrevoliucinėje Libijoje būdavo tokia: dvidešimtmečiai ar trisdešimtmečiai jaunuoliai, dažniausiai gyvenantys daugiavaikėse šeimose, jau būdavo apsirūpinę savo būsimų vestuvių apdarais, bet realioms vestuvėms taip niekada ir nepasiryždavo. Be abejo, daugiausiai todėl, jog be vestuvinių apdarų, jie nieko daugiau negalėdavo įsigyti ar patys pasiūlyti.
„Jūs galite net nemėginti suskaičiuoti, kiek Libijoje yra netekėjusių jaunų merginų. Jums to padaryti tiesiog nepavyks, nes paprasčiausiai pamesite skaičių“, - apie karčią Libijos realybę atsiliepė Rahana el-Gadi. Kita vertus, nemažai merginų laikėsi požiūrio, jog Libijoje tiesiog trūksta dėmesio vertų vaikinų. Viena vertus, dėl to, jog nemažai perspektyvių jaunų vyrų žuvo ankstesnėse Gaddafio karinėse avantiūrose Čade. Kita vertus, jaunieji arabai tiesiog neturi perspektyvų dėl savo prastos finansinės padėties ir bedarbystės.
Tad ar visa ši frustracija dėl nesėkmingai besiklostančių ir iš esmės pasmerktų socialinių santykių padėties kaip nors prisidėjo prie pačios revoliucijos eigos? Dar prieš porą metų skelbtame „The Economist“ straipsnyje buvo teigiama, kad arabų kraštuose egzistuojanti prasta jaunuomenės socialinė ir ekonominė situacija negalėtų turėti kokių nors politinių pasekmių. „Tai tikrai ne tas atvejis, kuris galėtų inspiruoti perversmus“, - tuomet buvo rašoma „The Economist“.
Gyvenimo perspektyvų stoka privertė griebtis ginklų
Bet Libijos sukilėliai dabar mano visai priešingai. Paklaustas apie tai, kaip jo tuometinė beviltiška situacija ir jokių ateities perspektyvų nematymas galėjo paskatinti jį prisijungti prie sukilėlių kovos, Faqiaras atsakė paprastai: „Tai nulėmė mano apsisprendimą visu šimtu procentų“. Anot „Foreign Policy“ korespondento, dauguma jo kalbintų Libijos, Tuniso, Egipto ir Jemeno protestuotojų sakė lygiai tą patį. „Jie visi tiesiog nebeturėjo, ką prarasti. Atrodė, jog jų gyvenimuose nebėra jokių perspektyvų. Bet jie paėmė ginklus ir išėjo į gatves“, - aiškino Israa Khalil, jauna mergina iš Tripolio.
Nuvertus Gaddafį, Libijos laikinoji valdžia suskubo paskelbti, jog tuoj pat imsis pakelti dirbtinai mažus gyventojų atlyginimus. Libijos jaunimui tai turėjo suteikti naujos vilties. Galų gale varžantis ir represiškas Gaddafio režimas pasibaigė.
Tad dirbtiniai barjerai tarp Libijos moterų ir vyrų galbūt bus sugriauti. Gaddafio režimo eros metu skleisti prietarai ir įsigalėję stereotipai apie priešingas lytis taip pat turėtų būti pamiršti. Khalil teigimu, anksčiau Libijos vyrai buvo pernelyg suvaržyti negailestingų išorės aplinkybių, todėl vyrų ir moterų santykius ribodavo iš esmės dirbtiniai barjerai. „Anksčiau atrodydavo, jog mūsų vyrai yra verti vien pasigailėjimo. Bet revoliucijos metu mes pamatėme, kad mūsų vyrai yra tie, kurie mus saugo.“, - aiškino moteris. „Po perversmo aš įgavau pasitikėjimo ir nuėjusi nuoširdžiai padėkojau mūsų sukilėliams. Tai turėjo suteikti daugiau pasitikėjimo ir mūsų jauniesiems kovotojams. Tiek jie, tiek mes žinome, jog visi kartu mes buvome viso šito dalimi“, - apie teigiamą revoliucijos poveikį Libijos vyrų ir moterų santykiams paaiškino Khalil.
