Dama restorane pasigardžiuodama valgė ledus. Maži kąsneliai tirpo burnoje, o jos rankos buvo nepakartojamos. Dar niekada nebuvau mačiusi taip nuostabiai dekoruotų nagų, tokios lygios odos ir tokio pasitikėjimo savimi. Nelabai aukšto ūgio, bet nuostabios laikysenos, ji, atrodė, nieko nelaukia ir visas pasaulis jai po kojomis. Liekna talija kaustė žvilgsnį...
Pati susigūžusi sėdėjau kavinės kampe ir paslapčiom žvilgčiojau į, atrodo, meno kūrinį nužengusį iš fotografijos. Jos elegancija visiškai nederėjo su mano berniukiška išvaizda. Pažvelgiau į savo kelius, ant nudrenktų džinsų dėmė... Kareiviško tipo batai,argi negalėjau dar vyriškiau apsirengti? Pyktelėjau ant savęs ir užsisakiau ledų. Tokių pat, kaip iškalbingos išvaizdos ponios. Visgi, negalėjau atitraukti nuo jos akių ir netrukus ji pagavo mano žvilgsnį. Pasimetusi kukliai šyptelėjau, o ji atsistojo ir priėjo prie manęs.
„Galiu prisėsti?“ Ir nesulaukusi atsakymo tiesiog prisėdo. Tada pamačiau, kad ji gerokai vyresnė už mane, na gal net dešimčia metų. Taigi, šis elegancijos etalonas, dabar sėdėjo priešais, o aš nuleidusi akis laukiau, ką ji pasakys.
„Mačiau tave jau ne kartą, bet vis neužkalbinu, aš dirbu netoliese, o čia pietauju. Tu tikriausiai taip pat?“ , „Taip, čia pat už kampo“. „Atleisk, bet mano sritis - stilius, tave vis pastebiu, nes atrodai, kaip pasimetęs, liesas berniūkštis... Užsuk pas mane į darbą, aprengsim tave“. Koks nežmoniškas įžūlumas, pamaniau, kaip ji drįsta man aiškinti...Nežinau ar mano laimei ar nelaimei, visada buvau smalsi ir linktelėjau, šiek tiek isteriškai, bet linktelėjau. Netrukus ponia jau prašė sąskaitos, stojosi eiti, o mane pasikinkė į parankę. Ši keistuolė tauškėjo visą kelią nesustodama, o atrakinusi nedideles dureles įleido mane į vidų. Įėjusi net stabtelėjau iš nuostabos, tai buvo apatinio trikotažo rojus, margaspalvis nėrinių pasaulis priešais akis, kviečiantis ir viliojantis užeiti.
„Drąsiau, apsidairyk“ – tarstelėjo ponia. Nedrąsiai ėmiau žvalgytis, liesti švelnias medžiagas ir įsivaizduoti, kad visa tai, galėtų man tikti... „Tai ne man, atleiskite. Nemėgstu tokio puošnumo, nesijaučiu sekso dievaite ir tokios nevaidinsiu“. Susinervinau supratusi, kad neturiu čia ką veikti, bet ponia neatlyžo.
„Štai, pasimatuok šituos. Esi deivė, tau tik reikia atsipalaiduoti“. Lengvi, maži naktinukai blizgėjo jos rankose, dvejojau, bet nenorėjau pasirodyti nemandagi ir paklausiau, kur čia kabinos. Jau netrukus, stovėjau priešais veidrodį, aš, kuri niekada nedėvėjo nieko seksualaus, kuri visada buvo pilka kaip asfaltas, stovėjau čia ir jaučiausi nuostabiai. Šypsojausi ir galbūt, pirmąsyk, jaučiausi tvirtai ir pasitikinčiai. Liečiau savo sustandėjusius krūtų spenelius, o kelnaitės tapo tokios drėgnos, kad norėjosi jas nusimauti. Išėjau švytėdama ir tariau: „Imsiu. Tik dar išrinkite komplektėlį apatinių, turite gerą akį“. Jauduliukas bėgiojo kūnu, troškau sprukti iš čia ir bėgti kartu su vėju. „Namai namai namai", kartojo mano lūpos, kai dingau tarpdury. „Aš dar užsuksiu čia“, riktelėjau ir pasileidau gatve, kaip paauglė, po pirmo bučinio.
Namuose manęs nelaukė vyras, nei romantiška vakarienė, manęs laukė tik didelė lova ir didžiulis veidrodis. Viską numetusi pakampėn ėmiau rengtis, norėjau vėl tapti ta, seksualia moterim, kurią mačiau persirengimo kabinoj. Negalėjau nustoti save liesti, jaučiausi karšta ir įsiaudrinusi. Krūtys atrodė nuostabiai, aš glamonėjau jas lyg išsiilgusi, kažko nežemiško... Tada slinkau žemyn link jautriausių savo kūno kampelių. O mano atvaizdas veidrody atrodė lyg erotinio filmo scena. Karščio banga augo greitai, todėl užuot virpinusi vien klitorį neskubėjau ir glosčiau kiekvieną kitą jautrų odos gabalėlį. Norėjau atitolinti kulminaciją ir kuo ilgiau pasimėgauti rojumi... Karštis ir malonumas varė iš proto, būtų užtekę tik paliesti klitorių ir aistros bedugnė būtų mane pasiglemžusi. Apmirus mintim jaučiau, kad jau beveik, jau beveik esu ten, pačiame aukščiausiame malonumo taške ir taip. Tai įvyko. Tylus veidrodis dabar matė palaimingą moters veidą...
Pagaliau aš įsimylėjau. Šįsyk ne vyrą, šįsyk save, su visais trūkumais, bet vis dėlto žavią, kaip niekad. Rytoj eisiu pasivaikščioti Pilies gatve, mano apatiniai bus nuostabūs, bet tai žinosiu tik aš. Nusišypsosiu nepažįstamam praeiviui, galbūt, jis mane užkalbins, galbūt, pakvies puodeliui kavos, o tada, kas žino...Gal jis bus tas, kuriam parodysiu savo paslaptį, kad po berniukiškos išvaizdos mergina, gali slėptis tikra deivė ištroškusi malonumų. Viliuosi, kad jam užteks drąsos prasegti tuos nudrengtus džinsus...
Viktorija
