Sekmadienį (04.18) multimedijinę festivalio “Jauna Muzika 04” programą pratęs žymus tarpdisciplininių menų atstovas iš JAV Phillas Niblockas, savo kūryboje naudojantis muziką, kiną, fotografiją, video ir kompiuterius. Koncerte eBlock skambės 4 šio menininko kompozicijos, bus parodyti jo videodarbai, koncerte dalyvaus gitaristas Sethas Joselas (JAV) ir lietuvių violončelininkas Mindaugas Bačkus.
eBlockPHILL NIBLOCKMenininko iš JAV multimedijos programa
Hurdy Hurry (1999) Jimo O'Rourke’o ir rylos semplai 15’
Sethwork (2003) akustinės gitaros su el. stryku, paruošti semplai, gyvas atlikimas 22’Seth Josel (gitara)
Harm (2003) violončelė, paruošti semplai 22’Mindaugas Bačkus (violončelė)
Guitar two for four (1994)elektrinės gitaros su el. strykais 30’originalūs Rafaelio Toralo, Roberto Posso, Susan Stenger, Davido Firsto semplai; taip pat Kevino Drummo, Lee Ranaldo, Thurstono Moore’o, Alano Lichto, Roberto Posso intarpaiSeth Josel (gitara)
Video iš Phillo Niblocko Movement of People Working serijos:Meksika, Peru, Honkongas, Vengrija
Tarpdisciplininių menų atstovas PHILL NIBLOCK (g. 1933 m. Indianoje) savo kūryboje naudoja muziką, kiną, fotografiją, video ir kompiuterius. Jis kuria garsius, tirštus gaudesius, prisodrintus instrumentinių tembrų mikrotonų, kurie savaime generuoja įvairius kitus koncertinės erdvės obertonus. Kartu jis rodo savo filmus, videodarbus, vaizduojančius dirbančius žmones, arba abstrakčius nespalvotus, laike besiskleidžiančius kompiuterinius vaizdinius.
Nuo septintojo dešimtmečio vidurio jo muzika ir tarpdisciplininiai performansai buvo pristatyti įvairiausiose erdvėse daugelyje pasaulio šalių: Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kitur. Nuo 1985 m. Niblockas vadovauja Eksperimentinių tarpdisciplininių menų fondui Niujorke (www.experimentalintermedia.org), kurio nariu tapo jau 1968-aisiais. Nuo 1973 m. jis yra muzikos ir tarpdisciplininių projektų prodiuseris šioje institucijoje (apie 1000 projektų) ir kuruoja jos įrašų kompaniją “XI Records”. 1993 m. menininkas dalyvavo įkuriant Eksperimentinių tarpdisciplininių menų organizaciją Gente, Belgijoje – EI v.z.w. Gent – kuri išlaiko menininkų kūrybos namus su parodų erdve instaliacijoms. Phillo Niblocko muziką leidžia „XI“, „Moikai“ ir „Touch“ įrašų kompanijos. Filmus ir muziką DVD formatu yra išleidusi „Extreme“ įrašų kompanija.
„Savo muzikoje ir filmuose Phillas Niblockas pagrindinį dėmesį skiria detalei ir paprastumui ... kuria tirštą, įspūdingą garso masę ... Kombinaciniai sumos ir skirtumo tonai sluoksniuojasi į daugiabalsį orkestrą... iš pradžių girdi vieną detalių lygmenį, po to kitą, ir tik palaipsniui pradėti girdėti visumą.“
„[Muziką] sudaro ilgi ir tampriai sumegzti garsai, lėtai, o kartais ir staigiai kintančios faktūros ... įtemptas, standus pulsas, tingiai besisukančios kreivės ir sklandantys spalviniai deriniai, sužadinti obertoninių sankirtų.“
John Rockwell, New York Times
„Garso bangos užlieja publiką ... kūrinys pritvinko emocinės įtampos, tačiau tai nebuvo atvirai dramatiška; šio kūrinio intensyvumas glūdi jo didaktinėje prigimtyje ... Tarsi pridėjęs kriauklę prie ausies girdėtum gaudžiant kažką pažįstama.“
Charles McCurdy, Philadelphia Inquirer
SETH JOSEL (gitara) – vienas žymiausių savo kartos novatorių tarp šio instrumento propaguotojų. Niujorke gimęs, o dabar Kelne (Vokietija) gyvenantis solistas koncertavo Belgijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Italijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Amerikoje ir Kanadoje. Taip pat yra koncertavęs su žymiausiais Europos orkestrais ir ansambliais – BBC simfoniniu orkestru, Pietvakarių Vokietijos radijo orkestru, Pietų Vokietijos radijo choru, Berlyno Staatskapelle bei Schönbergo ansambliu; yra dalyvavęs daugelyje svarbių Europos festivalių – Ars Musica, Donauešingeno, Olandijos festivaliuose, Miuncheno bienalėje ir Londono South Bank festivalyje. 1991-2000 m. grojo ansamblyje Musikfabrik NRW, pasišventusiame šiuolaikinės muzikos populiarinimui.
Su šiuo ansambliu ir kaip solistas Sethas Joselas atliko per šimtą naujų kūrinių premjerų. Jis bendradarbiavo su tokiais kompozitoriais kaip Mauricio Kagelis, Helmutas Lachenmannas ir Jamesas Tenney’us. Joselas yra įgrojęs radijo įrašų daugelyje Europos šalių, jo įrašus išleido „Nonesuch“, „CPO“, „Col Legno“ ir „HetHut“ įrašų kompanijos. 1995 m. „CRI” kompanija išleido jo pirmąjį solinį CD, kuriame skamba šiuolaikinių amerikiečių kompozitorių kūriniai. 1998 m. pasirodė jo antrasis CD („O.O.Discs, Inc.“), kuriame taip pat įamžinti amerikiečių kompozitoriai. Visai neseniai Joselas įrašė Berio „Sequenza“ diskui su visais šio kompozitoriaus “Sequenza” ciklo kūriniais, kurį išleis „Mode Records“ įrašų kompanija.
Violončelininkas MINDAUGAS BAČKUS (g. 1973) 1991-1998 m. studijavo Lietuvos muzikos akademijoje (doc. Rimanto Armono kl.), o jau nuo 1996 m. griežė Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre (1998 m. tapo violončelių grupės koncertmeisteriu). 1999 m. Bačkus įstojo į Šiaurės Anglijos Karališkąjį koledžą Mančesteryje (Royal Northern College of Music), kuriame mokėsi pas pasaulinio garso įžymybes profesorius Ralphą Kirshbaumą bei Karine Georgian.
Kaip solistas, Mindaugas Bačkus koncertavo su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, Mančesterio Karališkojo koledžo simfoniniu orkestru. Nuo 2002 m. violončelininkas griežia styginių kvartete “Chordos”, nuolatos koncertuoja kaip solistas bei kameriniuose ansambliuose kartu su perkusininku Pavelu Giunteriu, smuikininku Martynu Švėgžda von Bekkeriu, pianistu Daumantu Kirilausku. Dalyvavo „Gaidos“, „Vilniaus Rotušės“, „Marių klavyrų“ bei „Jaunos muzikos“ festivaliuose.
Balandžio 18 d., sekmadienis, 16 val., Lietuvos kompozitorių sąjunga
Paskaita/seminaras (trukmė: 90’)
Tarp kompozicijos, performanso ir instaliacijosEdwin van der Heide
Tradiciškai tarp kompozitoriaus, dirigento, atlikėjo ir klausytojo egzistuoja aiški perskyra. Atsispirdamas nuo šios nuostatos, Dickas Raaijmakersas Olandijoje išplėtojo išsamią teoriją apie tokių požiūrių transformavimą į šiuolaikines meno formas labiau atitinkančius modelius. Tarp skirtingų elementų egzistuoja aiški hierarchija. Būtent dėl to klausytojas neturi galimybės tiesiogiai sąveikauti su meno kūriniu. Šiuo atžvilgiu tradicinis muzikos koncertas yra labai uždara meno forma – klausytojas čia ne dalyvis, o tik suvokėjas. Kai kuriose muzikinėse formose kompozitoriaus ir atlikėjo perskyros nėra. Svarbus pavyzdys – improvizacinė muzika, kurios pagrindas yra ne partitūra, bet pats atlikimas.
Asmeniškai man darbas su garsu (ar, tiksliau – darbas garso viduje) yra labai įdomus. Dirbdamas siekiu ne sukurti kūrinį naudojant garsų kombinacijas – bet paties garso, jo transformavimo. Jei toks požiūris tampa priimtinas, išnyksta tradicinė muzikos hierarchija. Norėdamas išsiaiškinti instrumentų, galinčių kontroliuoti garsą jo skambėjimo metu, galimybes, naudojau, tyrinėjau ir tobulinau įvairias sensorines vartotojo sąsajas. STEIM‘e, Amsterdame ir Hagos Karališkojoje konservatorijoje daug dėmesio skiriama „alternatyvių kontrolerių“ tobulinimui. Ši veikla tikrai sudėtinga. Kompozitoriaus ir atlikėjo perskyra išnyksta, bet tai dar ne viskas.
Čia kiekvienas kuria savo instrumentą. Kiekvienas instrumentas pasižymi atskiromis, unikaliomis galimybėmis. Tolesnis žingsnis – ne tik išmokti valdyti šį naują instrumentą, bet ir sukurti jam tinkamą (naują) muzikinę kalbą. Be abejonės, visą šį procesą galima pradėti ir iš kitos pusės – pirma sukurti muzikinę kalbą, ir tik tada konstruoti jai instrumentą. Praktikoje beveik visuomet šis procesas juda abiem kryptim. Mano galva, svarbiausias aspektas yra kalba – juk mes komunikuojame per kalbą. Manau, kad prasminga traktuoti muzikos instrumentą kaip pažangią interaktyvią sistemą/instaliaciją. Sakau pažangią, nes gerai sukonstruoto instrumento garsas turėtų būti tuo pat metu ir pastovus, ir labai įvairus. Daug grojant instrumentas vis geriau įvaldomas. Be to, tuo pačiu instrumentu galima atlikti įvairius kūrinius, o skirtingi atlikėjai gali perteikti visiškai skirtingus ir savitus stilius. Manau, kad visi aukščiau išvardinti bruožai yra privalomi interaktyviai aplinkai. O interakcijai labai svarbu tam skirta kalba. Nėra kalbos – nėra komunikacijos.
Grojant dauguma akustinių instrumentų, žmogaus kūnas tiesiogiai dalyvauja garso išgavimo procese. Grojant pučiamuoju instrumentu, garsas atsiranda kvėpuojant, kvėpavimas tampa garso išgavimo dalimi. Panašiai galima pasakyti apie smuiką ir gitarą. Pirštai liečia stygas, kurios skleidžia garsą. Grojant fortepijonu ar vargonais žmogaus kūnas nėra tiek tiesiogiai susijęs su garso išgavimu. Grojant fortepijonu, pirštas užgauna klavišą, o plaktukas – stygą. Klaviatūra ir plaktukai yra kontroleris arba aktyvatorius. Stygos – garso generatoriai.
Naudojant kompiuterį, pasireiškia skirtumas tarp veiksmo ir atoveiksmio. Analoginėse sistemose stiprintuvo garso reguliatorius yra grandinės dalis: čia veiksmas ir atoveiksmis yra vienas ir tas pats. Skaitmeninėse sistemose – ne. Sensoriniuose elektroniniuose instrumentuose sensorių perduodama informacija prilygsta fortepijono klavišams. Sakyčiau, kad sensoriai sudaro tik vieną mažą instrumento dalį. Kita dalis – tai nustatymas, kaip informacija interpretuojama ir panaudojama garso valdymui. Ir galiausiai – pats garso generavimo modelis. Aktyvatoriaus (sensoriaus, klaviatūros, valdymo svirties etc.) teikiama informacija – tai dar ne galutinis garsinis rezultatas. Skaitmeninėse sistemose įvesties ir išvesties santykis yra atviras. Štai čia ir prasideda interakcijos modelių kūryba. Aktyvatorių konstravimas, o tuo labiau veiksmo ir atoveiksmio sąveikos programavimas – labai plati tyrinėjimų sritis.
Pavyzdžiai:- #11 real-time composition to film- sensorband soundnet- spatial sounds- son o house