Varėnos rajone, Marcinkonyse, esančioje Dzūkijos nacionalinio parko etnografinėje sodyboje kvepia bičių vašku. Čia liejamos žvakės. Tiesa, tai edukacinis užsiėmimas. Tačiau taip žvakės Lietuvoje buvo daromos daugybę šimtmečių. Dabar žmonės jų tiesiog nusiperka. Anot etnografų, senovėje pirkios vašku prakvipdavo būtent šiuo laikotarpiu. Vasario antra – Grabnyčios. Žvakių šventinimo diena. Tad žmonės skubėdavo jų prisidaryti iki šios dienos.
„Grabnyčios, arba, kaip seniai sakydavo – vilkų rujos diena. Bet per Grabnyčias bažnyčioje visada šventinamos žvakės. Jų iš niekur nepaimsi. Reikia turėti vaško ir pačiam atsisėdus išsilieti“, – pasakoja etnografas Jonas Bajoriūnas.
Šitoks žvakių liejimo būdas žinomas nuo 14 amžiaus. Ant lanko prikabinamas lininis siūlas ir ant jo daugybę kartų liejamas šiltas bičių vaškas. Liejama tol, kol išeina norimo storio žvakė. Senovėje darbas užtrukdavo visą dieną. Reikėdavo ir vašką pasiruošti, ir pats liejimas užtrunka. Vieną žvakę reikia vašku aplieti keliasdešimt kartų. Bitininkai ne tik sau žvakes liedavo. Jų užsakydavo ir klebonas.
„Jei reikėjo labai pasirodyti ir klebonas užsakydavo, tai jau liedavo iš vieno geriausių vaškų. Kad parodytų bažnyčioje, kad šito bitininko žvakės pačios geltoniausios, kad saulės jose pabūta daugiausiai ir kad jos yra gražiausios“, – pasakoja etnografas.
Senovėje žvakės buvo prabangos dalykas. Jų daugiau turėdavo tik ponai. Paprastų žmonių namuose žvakės buvo deginamos ypatingomis progomis. Per Grabnyčias pašventinta žvakė žmogų lydėdavo visą gyvenimą – nuo gimimo iki mirties.
„Vaikas krikštijamas ir uždegama žvakė. Su ta pačia žvake vaikas eidavo pirmos Komunijos. Jaunuolis, vesdamas mergelę degdavo tą pačią. Ir tą pačią žvakę uždegdavo prie smerties“, – pasakoja etnografas.
Šitaip žvakės buvo liejamos ne tik Dzūkijoje, bet kituose Lietuvos regionuose. Tačiau ilgiausiai toks gamybos būdas buvo naudojamas Dzūkijoje. Manoma, kad dėl to, jog šis Lietuvos kraštas dėl nederlingų žemių buvo neturtingiausias. Žmonės čia vargingai gyveno. Tad kai kiti lietuviai žvakių jau galėdavo nusipirkti, dzūkai vis dar liedavo patys, nes neturėjo pinigų įsigyti.
Vasario antroji vadinama ne tik Grabnyčių, o dar ir Perkūno diena. Jei užeidavo smarki audra ar griaudėdavo perkūnas, žmonės uždegdavo Grabnyčių žvakę ir tikėjo, kad ji gali apsaugoti nuo nelaimės.