Izraelyje ir Turkijoje bus saugu
Šiemet Europos čempionatas vyks keturiose valstybėse – Izraelyje, Rumunijoje, Suomijoje ir Turkijoje. Lietuviai B grupės rungtynes žais Izraelyje.
Mūsiškiams Tel Avivo arenoje skirta 11 tribūna, esanti iš karto už krepšio. Tokios – lietuvių mėgstamiausios, nes yra šalia aikštelės.
Tribūnoje – 344 vietos. Pasak T. Balaišio, iki šio momento bilietus užsisakė apie 240 žmonių. Vieneto kaina – 50 eurų, tačiau parduodamas komplektas į visas penkerias lietuvių rungtynes. Už jį reikėtų sumokėti 250 eurų.
Sėkla mano, kad artimiausiu metu neliks ir laisvo šimto bilietų.
Aistruolis Tel Avive laukia vietinio palaikymo bei tų aistruolių, kurie į čempionatą vyks atskirai. T. Balaišis spėja, kad areną užpildys apie 500–1000 lietuvių.
„Šios pirmenybės bus išskirtinės tuo, kad grupės varžybos vyks ne Europoje. To dar nėra buvę ir nežinau, ar kada bus, – juokėsi Sėkla. – Keturios valstybės, priimsiančios dalyves – ne naujiena. Taip buvo ir 2015-aisiais. Tada toks organizatorių sumanymas pasiteisino, susirinko daug daugiau žmonių. Kiek žinau, 2015-ųjų čempionatas buvo pats skaitlingiausias. Žinoma, nemažai prisidėjo ir Lilis, kuriame iš dalies stadiono buvo padaryta didžiulė arena. Tada matėme tikrai įspūdingus skaičius. Malonu, kad tiek žmonių susirenka pasižiūrėti krepšinio.“
Jei lietuviai pateks į kitą etapą, žais Turkijoje – Stambule. T. Balaišis neslepia, kad kai kurie aistruoliai mano, kad Izraelyje ir Turkijoje šiuo metu nėra ramu.
„Matome įvykius Londone, Paryžiuje, Briuselyje, Nicoje, Berlyne. Nenumatysi, kur, kada ir kam smegenėlės gali sutirštėti ar suskystėti. Juo labiau, kad abi šalys yra padidintos rizikos zona. Tačiau, žinant valstybių specifiką, saugumas turėtų būti superdidelis ir ten bus saugu. Dvejojančius noriu padrąsinti, kad bijoti visiškai nėra reikalo“, – ramino Sėkla.
Keliauja už savo pinigus
Pasak T. Balaišio, krepšinio aistruoliai artėjantiems čempionatams pradeda ruoštis vos pasibaigus ar net nefinišavus vykstančioms pirmenybėms. Sėklą tokį sirgalių entuziazmą vadina gyvenimo būdu.
Krepšinio gerbėjai lėktuvų bilietų ar viešbučių, kuriuose galėtų apsistoti, pradeda žvalgytis prieš metus.
„Kuo daugiau lėktuvų bilietų užsisakai, tuo kaina didesnė. Net ne procentais, o kartais. Visada pigiausia skristi nuo vieno iki keturių žmonių, tad taip ir koperuojamės“, – pasakojo Sėkla.
Bilietų į rungtynes prekyba prasideda vėliau. Juos šalies aistruoliams padeda įsigyti Lietuvos krepšinio federacija (LKF).
„Noriu pabrėžti, kad bilietus visada perkame už savo pinigus. Labai dažnai girdžiu visiškai nepagrįstą informaciją, jog LKF mus neva dotuoja ir važiuojame nemokamai. Taip nėra buvę nė karto. Federacija mums padeda gauti nuolaidų arba tiesiog įsigyti bilietų norimose vietose. Esame jiems dėkingi ir, reikia pripažinti, kad toks gausus palaikymas yra ir LKF nuopelnas“, – kalbėjo T. Balaišis.
Sėkla su rinktine keliauja daugelį metų. Vyras skaičiuoja, kad sirgalių gretos sparčiai plečiasi nuo 2003-aisiais laimėto Europos čempionato Švedijoje. T. Balaišis pastebi tendenciją, kad į kiekvieną čempionatą, lyginant su praėjusiu, atvažiuoja 25–30 procentų naujų žmonių.
„Sirgaliams, be jokios abejonės, čempionatas yra didžiausia metų šventė. Nėra taip, kad visi bendrautume kasdien, kiekvieną savaitę ar mėnesį. O ten vienas kitą pamatome, paplepame, pabendraujame. Manau, tie, kurie visada važiuoja į čempionatus, jų laukia, – kalbėjo Sėkla. – Turi planuoti ir atostogas. Jei anksčiau Europos čempionatai trukdavo devynias dienas, dabar – tris savaites ar daugiau. Savo atostogas jau 15 metų planuoju pagal krepšinio grafiką.“
Nepamirštamas Karakasas
T. Balaišis su Lietuvos rinktine aplankė begalę šalių. Sirgalių lyderio teigimu, pigiausia, be jokios abejonės, buvo Kinijoje, vienareikšmiškai brangiausia – Japonijoje ir Švedijoje.
„Švedijoje alaus kaina tais laikais buvo įspūdinga. Tačiau tada niekas labai neskaičiavo – alus liejosi laisvai, nes rezultatai buvo geri“, – juokėsi Sėkla.
Aistruoliui bene didžiausią įspūdį paliko Japonija, kuriame vyko 2006 metų pasaulio pirmenybės.
„Čempionatas buvo puikiai organizuotas. Sužavėjo žmonių kultūra, mentalitetas, geranoriškas bendravimo būdas. Tai šalis, į kurią visada norisi grįžti. Labai džiaugiuosi, kad 2020 metų olimpinės žaidynės vyks Tokijuje“, – kalbėjo aistruolių lyderis.
Sėklos vertinimu, prasčiausiai organizuota buvo praėjusių metų Olimpiada Brazilijoje. Ten – puiki gamta, bet klesti nusikalstamumas, žemas saugumo lygis.
Tačiau Brazilijos negalima lyginti su Venesuela, kur 2012 metais vyko atranka į Londono olimpines žaidynes.
„Negalėčiau pasakyti, kad nepatiko pati Venesuela Ten gamta – taip pat puiki. Tačiau per devynias dienas, kurias ten buvome, prie pat mūsų viešbučio nužudyti du žmonės, vyko susišaudymai. Venesuelos politinė sistema – tragiška. Sostinėje Karakase vien per savaitgalį nužudoma po 73 žmones. Tokie oficialūs skaičiai, o apie kiek mirčių dar nežinoma“, – stebėjosi vilnietis.
Nors atrankos varžybų metu saugumas buvo sustiprintas, Sėkla ne kartą įspėtas, kad viešose Venesuelos vietose nesinaudotų mobiliuoju telefonu, fotoaparatu, kitais brangesniais daiktais ar pinigine. „Žmonės ten žudomi už juokingas sumas“, – pasakojo Sėkla.
Jam slogų įspūdį paliko ir 2008-ųjų Olimpiada Pekine, mat nebuvo galima gauti bilietų į pusfinalio ar finalo rungtynes. Pasak Sėklos, perpardavinėtojai tada prašė „astronominių sumų“ – tūkstančio eurų už bilietą. Tai – daugiau nei visa lietuvių kelionė.
Vyksta ne girtauti
Sėkla atskleidžia, kad, kai į varžybas keliauja gausus bendraminčių būrys, netrūksta linksmų nutikimų.
„Daugumos tikrai nepasakosiu. Atmintyje iškilo kelios versijos, bet jų viešinti nenorėčiau“, – skardžiai juokėsi krepšinio aistruolis.
Sėkla kratosi stereotipo, kad čempionatai – sirgalių alkoholizmo fiestos.
„Esu girdėjęs, jog žmonės taip galvoja. Tokie atvejai, kai sirgalius dėl alkoholio nepasirodo rungtynėse – visiškai vienetiniai. Kiekvienam į širdį neįlysi, bet galiu garantuoti, kad 99 procentai ar net daugiau važiuoja dėl krepšinio. O kad jis derinamas su pramogomis – nematau nieko blogo, – įsitikinęs Sėkla. – Mes susirinkę ne į davatkų sambūrį, neklūpame visas dienas bažnyčioje. Tai būtų nepriimtina ir kvaila. Važiuojame palaikyti rinktinės ir pašėlti. Svarbiausia – tai normalu. Stereotipus kuria tam tikros žiniasklaidos priemonės ir žurnalistai, kurie, matyt, daugiau nelabai turi apie ką rašyti, o tiesiog ieško pigios sensacijos, kuri faktiškai visada neatitinka tikrovės.“
Pasak T. Balaišio, sirgaliai ne tik stebi krepšinį, o ir kitaip mėgaujasi atostogomis – žvejoja, lanko istorines vietas ar kitus miestus, šalia kurių vyksta varžybos.
Aistruoliai į beveik visas tolimesnes šalis skrenda. Retos išimtys – buvusi Serbija ir Juodkalnija, Slovėnija. Jos pasiektos autobusu.
Lietuviai į čempionatus keliauja su amunicija. Tiesa, per Olimpines žaidynes draudžiami triukšmą keliantys prietaisai, tad Sėkla savo legendinį būgną palieka namie. „Be jo rungtynėse jaučiuosi keistai“, – juokėsi Sėkla.
Apgynė A. Sireiką
T. Balaišis nedvejodamas įvardija skaudžiausią rinktinės pralaimėjimą – praėjusių metų Olimpiadoje patirtą ispanų antausį. Jiems buvo nusileista 50 taškų skirtumu (59:109).
„Tai buvo kaip šlapiu skuduru visiems per snukius. Toks pralaimėjimas visus sukrėtė“, – prisiminė Sėkla.
Aistruoliui atminties kertelėse nereikėjo ieškoti ir saldžiausios pergalės. Ji – 2003 metais Stokholme.
„Tada džiaugsmui nebuvo ribų. Šventėme tikrai ilgai. Be to, grįžome anksčiau už rinktinę, dalyvavome sutiktuvėse. Per 15 metų taip buvo gal du kartus, – skaičiavo T. Balaišis. – Viską atsimenu, tarsi tai būtų įvykę šiandien. Tiek rungtynių eigą, tiek aukso skonį, tiek visus rinktinės krepšininkus ir trenerius. To jausmo negali palyginti su niekuo kitu. Visada norisi tai dar kartą patirti ir, manau, netrukus taip vėl bus.“
Sėkla Europos čempionatą laiko stipriausiu pasaulio turnyru. Jo nuomone, kitų pirmenybių lygį kelia tik Jungtinių Amerikos Valstijų rinktinė. Dar kelios gali komandos konkuruoti su daugeliu Europos ekipų, bet likusios silpnesnės.
2003-aisiais rinktinę treniravo Antanas Sireika. Vėliau sekusiuose čempionatuose šiaulietis sulaukė daug kritikos, o apie jo pergalę Švedijoje kalbėta, kad su tokios sudėties rinktine būtų nugalėjęs bet kuris treneris.
„Esu girdėjęs tokių žmonių pasisakymų. Tai – visiška nesąmonė, kvailos kalbos. Sumenkinti žmogaus nuopelnus galima, bet tai neturi jokios realios priežasties. Manau, Antanas yra supertreneris. Jis laimėjo ir niekas to neatims. Kodėl tokio paties rezultato nepasiekė joks kitas treneris? Čia ir atsakymas. Tai, ką jis leido rinktinei daryti, buvo jo pergalės raktas. Be to, patraukliausias akiai žaidimas, gražiausias puolimas buvo būtent A. Sireikos laikais. Daug pasako ir tai, kad treneris oficialiose rungtynėse nuo 2002 metų iki 2004 Olimpinių žaidynių pusfinalio buvo iškovojęs 19 pergalių iš eilės“, – analizavo T. Balaišis.
Jis teigia neturintis savo trenerių ir žaidėjų favoritų. Sėklai patinka visi, kurie pakviečiami į rinktinę. Jie – verti pagarbos.
Griežtai sukritikavo „Lietuvos rytą“
Sirgalių lyderis nesutinka su nuomone, kad Lietuvos rinktinės kasmet silpnėja, mat nėra tokių ryškių lyderių kaip Arvydas Sabonis, Saulius Štombergas, Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas ar Darius Songaila.
Sėklos nuomone, visos kartos stiprios. Tai rodo ir rezultatai.
„Nuo 2003-ųjų vienintelis visiškas fiasko patirtas 2009-aisiais Lenkijoje. Tada žaidimas buvo beviltiškas. Visi kiti čempionatai tikrai ne tragiški. Dauguma jų buvo geri, – mano krepšinio aistruolis. – Be to, smarkiai keičiasi ir pats krepšinis. Jei vienos kartos žaidėjus įmestum į kitą laikmetį, nežinia, kas laimėtų.“
Sėkla mano, kad stipri bus ir Dainiaus Adomaičio rinktinė.
„Būgštavimai, kad Lietuvoje nebus kam žaisti – visiška nesąmonė. Krepšininkų visada buvo ir bus, – įsitikinęs sirgalių lyderis. – Labai džiaugiuosi dėl Dainiaus. Jis kaip treneris, kaip žmogus, jo gerosios savybės man labai imponuoja. Dainius – jaunas ir itin ambicingas treneris. Be to, pastaruoju metu labai patobulėjęs.“
T. Balaišis – ilgametis ne tik šalies rinktinės, o ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ gerbėjas. Tiesa, dabar sostinės komandai jausmai sumenkę.
„Savo padarė tragiški pastarieji aštuoneri metai, kai klubas visiškai neturi ambicijų. Labai daug kalbama, deklaruojama, bet, mano nuomone, nieko nedaroma nei personalo, nei trenerių ar tų pačių žaidėjų atžvilgiu. Kartais pasižiūriu rungtynes ir susidaro toks vaizdas, kad komanda nori kuo greičiau baigti vieną ar kitą Europos turnyrą ir sutaupyti pinigų. Nežinau, kas vyksta savininkų galvose, – pyko Sėkla. – Esu gimęs, augęs Vilniuje, visada palaikysiu sostinės komandą. Tačiau dabar ji nebe Vilniaus, o savininkų. Atrodo, kad viskas daroma ne pritraukti kuo daugiau žiūrovų, o kuo mažiau. Tai vyksta tyčia, ar ne, galėtų atsakyti savininkai.“
