Seismologams pavyko aptikti apčiuopiamų požymių, kad Mėnulis turi branduolį. Remiantis tyrimo rezultatais, kurie paskelbti žurnale „Science“, Mėnulio gelmėse tūno įkaitęs geležies branduolys.
Artimiausias mūsų planetos kaimynas Mėnulis kaip tyrimų objektas, padedantis geriau suprasti Žemės raidą, mokslininkų dėmesį traukia jau seniai. Tyrėjus ypač masina natūralaus Žemės palydovo vidus, kuriame gali glūdėti šio dangaus kūno kilmės įrodymai.
Mėgindami išgauti informacijos apie pačias Mėnulio gelmes, NASA mokslininkai ir bendradarbiai Reni Veber (Renee Weber) ir Rafaelis Garsija (Raphael Garcia) nusprendė seniai turimus duomenis paanalizuoti naujais metodais. Tad misijų „Apollo“ metu surinkti seisminiai duomenys buvo apdoroti iš naujo: šįkart – moderniomis metodikomis. Nieko stebėtino, kad šįkart buvo aptikta tai, ką daugelis mokslininkų yra prognozavę – pasirodo, Mėnulis turi branduolį.
Kaip rašoma sausio 6 d. žurnalo „Science“ numeryje, Mėnulio branduolys, panašiai kaip ir Žemės, sudarytas iš dviejų sluoksnių: kieto vidinio branduolio spindulys – apie 240 km, o jį dengia skystas, maždaug 88 km storio išorinio branduolio sluoksnis. Mėnulio branduolys turtingas geležies. Patį branduolį supa iš dalies išsilydžiusi maždaug 480 kilometrų skersmens mantija.
„Mėnulio gelmės, ypač branduolio klausimas, seismologams visada buvo aktuali mįslė, - tvirtina Liberaliųjų menų ir mokslų kolegijos profesorius Edas Garnero (Ed Garnero). – „Apollo“ misijų pargabentuose seisminiuose Mėnulio duomenyse buvo per daug triukšmų. Visa kita informacija rodė, jog Mėnulis, ko gero, branduolį turi. Tačiau detalesnės informacijos apie jo dydį ir sudėtį trūko.“
Į mūsų planetos gelmes žvilgtelti leidžia jautrūs seismografai – jais „nusagstyta“ visa Žemės planeta. Šie instrumentai registruoja žemės drebėjimų sukeltas Žemės gelmių bangas. Gauti duomenys leidžia daryti tam tikras išvadas apie Žemės struktūrą ir sudėtį. Mokslininkai nusprendė tokią pat metodiką pritaikyti ir jau turimiems analogiškų „mėnulio drebėjimų“ (seisminių Mėnulio įvykių) duomenims.
„Sudėjus seismogramas į vieną duomenų masyvą, jo analizė mums leido aptikti silpnų signalų, - atskleidžia E.Garnero kolega Peiying (Patty) Lin. – Jei seisminės bangos energija eina žemyn ir kažkur, giliai gelmėje atšoka, atsimušusi į tam tikrą darinį, pavyzdžiui, Mėnulio branduolio ir mantijos paribius, tai visose seismogramose (net jei jose gausu nepageidaujamų triukšmų) turėtų likti tokios „atšokusios“ bangos „aidas“. Analizuojant kiekvieną seismogramą atskirai, tokio „aido“ aptikti neįmanoma – jį slopina triukšmas. Tačiau sudėjus visas seismogramas į vieną, „aido“ signalas tampa apčiuopiamas ir apie Mėnulio gelmes suteikia tam tikros svarios informacijos.“
Seismologai nustatė, kad giliausi Mėnulio gelmės dariniai pasižymi Žemės planetai būdingais struktūriniais panašumais. Mokslininkų atradimai liudija, kad Mėnulio branduolyje yra ir šiek tiek lengvųjų elementų (pavyzdžiui, sieros). Lengvųjų elementų (sieros, deguonies ir kitų) yra ir Žemės branduolyje, kurio didžiąją dalį sudaro geležis ir nikelis.
