Aušrinė Šėmienė
Jie neturi žemės, namų, o visus savo buities rakandus paneša ant pečių. Iš šiuolaikinės technikos turi tik kompiuterį, mobiliuosius telefonus, fotoaparatą ir elektrinį piemenį. Ir tai tik žiemą, kai juos pasiekia elektra. Didžiausias jų turtas – vaikai ir gyvuliai.
Išgins gyvulius
Ditė Volungevičiūtė ir Egidijus Maciulevičius su penkiamečiu sūnumi Karoliu gegužės 1-ąją išgins gyvulius vasarai prie Bradeliškių piliakalnio Neries regioniniame parke. Taip, kaip mūsų senoliai tūkstančius metų, juos ganys per visą vasarą ir gyvens indėniškoje palapinėje. Sako, kelionė per visą parką, kur dabar glaudžiasi išnuomotame namelyje, užtruks apie mėnesį. Per dieną nueis tiek, kiek natūraliai gyvuliai nueina ėsdami.
O gyvulių nemažai – penkiolika avių, penkiolika ėriukų, dvi ožkos, keturi ožkiukai, dvi karvės, dvi vištos ir katinas su šunimi. Beje, šuo ne bet koks, o Podhalės avisargis Tokajus, parsivežtas net iš Lenkijos kalnų. Jis saugo gyvulius nuo vilkų ir kitų plėšrūnų, priešingai nei aviganiai, kurie tik laksto aplink ir stengiasi visus gyvulius suginti į krūvą.
Su žmonėmis Tokajus bendrauja maloniai ir draugiškai. Draugauja jis ir su kate. Kai šiai atsibosta milžiniško šuns žaidimai, ji ima purkštauti.
Beje, čia draugauja visi – ožiukai, aviukai, karvės, šuo ir žmonės. Kai vienas pakyla eiti, visi vorele seka iš paskos, lyg pagal komandą išsirikiavę pagal ūgį. Gale, žinoma, mažiausia – katė. Užaugo mieste
Ditė gimė ir užaugo Vilniuje. Baigusi verslo vadybos studijas, ji keletą metų dirbo pagal specialybę. O vėliau susidomėjo ekologija, landšafto dizainu ir tapyba. Prieš ketverius metus, kai gamtinės žemdirbystės pradininkas Saulius Jasionis surengė pirmuosius mokymus, Ditę pakerėjo jo idėjos. Pradėjo nuo daržininkystės, o vėliau subrendo ir gyvulininkystei.
Tuose kursuose ji susidraugavo su Egidijum, kuris nuo vaikystės daug laiko leido gamtoje, išgyvenimo stovyklose: nuo dvylikos metų priklausė Šaulių sąjungai, aštuoniolikos – įstojo į savanorius. Vėliau baigė statybininkų mokyklą, po to įgijo barmeno specialybę, o pernai netgi apgynė agronomo bakalauro diplomą. Tiesa, jo agronomijos studijos sukėlė daug galvos skausmo dėstytojams, nes, būdamas pirmajame kurse, susipažino su S.Jasionio idėjomis, tad visus studijų darbus rašė apie kitokį nei įprastas žemės ūkį.
„Dėstytojai manęs nesuprato“, – juokėsi Egidijus. Jo bakalauro darbas dar labiau sutrikdė dėstytojus: Egidijus jame aprašė, kodėl reikia gyvulius laikyti ne tvartuose ir šerti ne kombinuotaisiais pašarais, o ganyti.
Ditė ir Egidijus, supratę, kad juos vienija idėjos, nusprendė gyventi kartu. Ditė metė darbą, pardavė butą, o Egidijus atsisakė ūkio šalia Vilniaus, kur laikė kiaulių, triušių, žąsų bei ančių, ir abu išėjo gyventi į niekur.
Iš pradžių jie ketino gyventi sodyboje, tačiau netrukus įsitikino, kad sena sodyba yra tik šiukšlių krūva. Todėl pora nusprendė pradėti gyventi plyname lauke.
„Pažįstamas vaikinas iš brezento pasiuvo mums indėnišką palapinę. Iš pradžių ketinome joje žiemoti. Laimei, apsigalvojom, – juokėsi Ditė. – Nebuvau netgi stovyklavusi gamtoje, ir staiga einame gyventi į palapinę! Kai ją siuvo, vis klausinėjau, kada bus pasiūtas dugnas, nes mes vis nepirkome jam audinio. Man nė į galvą neatėjo, kad miegosime ant žolės. Pasirodo, tai – labai šaunu. Iš žolės pasidaro minkštutis kilimas. O kai viduje nuolat kūreni laužą, būna sausa.“
Būti drauge
„Koks mūsų tikslas? – pakartojo klausimą Egidijus. – Gyvenimas drauge. Kad nereikėtų eiti į darbą ir išsiskirti, kad sugebėtume išgyventi, laiką leistume kokybiškai, nes bet koks išvažiavimas yra minčių atitolinimas. Turi labai gerai suvokti, ką įsileidi į galvą, nes viskas įsirašo į pasąmonę.“
Anot Ditės, būnant visą parą kartu, belieka būti tik pačiu savimi, negali apsimetinėti. Egidijus pridūrė, kad ramiai gyvenant galima išanalizuoti ir išspręsti problemas. O mieste, kai nuolatos leki, nėra laiko galvoti. Bėgi, kol galų gale patrūksti.
„Žmonių santykius iškreipia trys dalykai – pinigai, religija ir privati nuosavybė. Tik pradedi su žmonėmis kalbėti apie tai, iškart atsiranda nesutarimų. Ir mes pykomės tik dėl pinigų. Nuosavybė iškreipia santykius – giliai pasąmonėje įstrigęs tas „mano“ – „aš uždribau“, „aš pirkau“. Dalija mašinas, pjausto telefonus. Todėl nusprendėme turėti kuo mažiau turto“, – aiškino Egidijus.
Karoliui jau penkeri, tad kitąmet teks eiti į mokyklą. Šeima džiaugtųsi, jei vaikas patektų į Valdorfo mokyklą ar turėtų galimybę nuotoliniu būdu mokytis namuose. Tačiau Egidijus sakė, kad bet kuri mokykla duoda labai daug informacijos, o vaikai nedaug išmoksta tik todėl, kad tėvai neturi laiko su jais prisėsti, kai jie ruošia pamokas. Piktinamės, kad vaikų nemoko, pavyzdžiui, pažinti grybus, uogas. Ne, pasirodo moko, bet vaikai nemoka, nes žinios neįtvirtinamos praktika. „Esminė šių dienų problema ta, kad tėvai eina į darbus, o vaikus atiduoda kam nors prižiūrėti ir mokyti“, – pridūrė vyras.
Kaip išgyventi?
Egidijus juokdamasis pasakoja, kad bendrą gyvenimą su Dite pradėjo turėdami 11 vištų ir gaidį, 4 avis ir senučiuką automobilį „Golf“. „Dabar rinktumės kitų veislių gyvulius“, – sakė Egidijus. Todėl ieško senų veislių, ekstenstyvaus augimo gyvūnų. Bet svarbiausia – ne veislės, o gyvulių savybės – reikia, kad būtų nereiklūs, patys išgyventų, neaugtų dideli, turėtų tankią vilną ir žiemą nesušaltų. O tokių gyvulių beveik neišlikę. Vis dėlto Ditės ir Egidijaus kieme vaikštinėja nematyti gyvuliai.
„Supratome, kad labai svarbu gyvulio būdas – na ir kas, kad karvė duoda daug pieno, bet jei jos negali pamelžti, nes spardosi, tai ir pieno nenorėsi. Todėl norime atsirinkti gyvulius pagal charakterį ir galimybes išgyventi“, – sakė vyras.
Telyčaitė ir karvutė neaukštos, turi labai tankų ir švelnų kailį. Pieno duoda tik 5 litrus, bet kai sulauks antro veršiuko, duos dešimt. Juokinga, ar ne? Tačiau Ditė teigė, kad pienas pienui nelygu. Kad jis būtų naudingas, o ne nuodingas, labai svarbu, ką ėda karvė, kokį vandenį geria, ar ji mato dienos šviesą, ar patiria stresą, kokioje aplinkoje augo, kokie jos santykiai su kitais gyvuliais ir su žmogumi. O Egidijus pridūrė: „Manome, kad maitindami alkstančius darome gerą darbą, bet tie alkstantys gimdo daugiau vaikų. Išeina, kad didindami maisto gamybą didiname populiaciją. Anksčiau 3 milijonus metų žmonės sugebėjo išlaikyti vienodą populiaciją, o dabar Žemėje yra daugiau kaip 7 milijardai žmonių ir vis dauginamės.“
Iš Vengrijos kilęs avinas didžiuliais spiralės formos ragais vis bando nosimi mums paniuksėti į pilvą. Kai lenda pro siaurą plyšį, pasuka galvą šonu. Šiaurios žiemos jam nebaisios, nes jį saugo puiki garbanota vilna. Pavlovo veislės vištos irgi ypatingos – turi mažas plunksnuotas skiauteres, tad jų nenušals, ir gali aukštai skristi – pabėgti nuo lapių, usūrinių šunų. O gaidys turi ir puikų balsą.
„Aplinka sudaro sąlygas pasireikšti genams. Todėl svarbu ekstensyvių veislių gyvulių nelaikyti šiltnamio sąlygomis, nes liks tik veislės pavadinimas, o ne jos savybės“, – aiškino Egidijus. Todėl žiemą visi gyvuliai nakvojo tvarte, o dieną praleisdavo lauke. Ditė su Egidijumi ruošė tik šieno. Bet labai daug, kad visiems sočiai užtektų.
Be to, kad gyvuliai lėtai augtų, šeimai reikia ir prieraišių, draugiškų gyvulių. Kad tai realu, galima nutuokti jau dabar – ožkos pas Egidijų pačios ateina, kad jas pamelžtų, tik ne tiksliai nustatytu laiku, kaip fermose, o tada, kai jos nori arba jas pakviečia.
