Per kalnus popierių ligonio nebematantys šeimos gydytojai Sveikatos apsaugos ministerijos prašo pradėti rengti aukštąjį medicininį išsilavinimą turinčius padėjėjus, kurie iš jų perimtų dalį darbo krūvio. Tokį pasiūlymą Sveikatos apsaugos ministerijai pateikė Panevėžio poliklinikos direktorė Irena Čeilitkienė. Jos galva, su bendrosios praktikos gydytoju turėtų dirbti ne tik slaugytoja, bet ir padėjėjas.
Siūlo įvesti naują pareigybę
Direktorės teigimu, pastarasis galėtų iš gydytojo perimti dalį krūvio. Pavyzdžiui, konsultuoti paskirtų vaistų vartojimo klausimais, patarti dėl tyrimų, stebėti hipertonine ar kitomis tam tikromis ligomis sergančių pacientų gydymosi eigą ir panašiai. Pasak jo, kolegijų paruošti slaugytojai nėra kompetentingi to daryti. Universitetai rengia aukštąjį išsilavinimą turinčius bendrosios praktikos slaugytojus, tačiau jie poliklinikose ir ligoninėse paprastai dirba administracinį darbą.
I. Čeilitkienė sako, kad užsienio šalyse šeimos gydytojų padėjėjai seniai nėra naujiena.
„Parengti gydytoją kainuoja didelius pinigus. Todėl užsienyje gydytojai atlieka tik aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą, visa kita padaro žemesnės grandies specialistai, kuriuos parengti kainuoja mažiau. Mūsų valstybė, leisdama gydytojams nemažą savo darbo laiko dalį skirti darbams, kuriems nereikalinga turėti gydytojo išsilavinimą, leidžia sau didelę prabangą“, – kalbėjo ji.
Miesto poliklinikos vadovė sutinka, jog bendrosios praktikos padėjėjų pareigybė pareikalauti papildomų sąnaudų, tačiau mano, kad tai atsipirktų.
„Nebūtinai kiekvienam šeimos gydytojui turėti po vieną padėjėją. Jis, tarkim, galėtų talkinti dviem, galbūt trims šeimos gydytojams“, – sakė I. Čeilitkienė.
Ketvirtadalis darbo laiko nueina vėjais
Neseniai šeimos gydytojų darbo auditą atlikusi Valstybės kontrolė konstatavo, kad beveik ketvirtadalį darbo laiko šeimos gydytojai sugaišta funkcijoms, kurioms nereikia jų kvalifikacijos, atlikti.
Pavyzdžiui, per darbo dieną jie vidutiniškai 9 minutes sugaišta tyrimams paskirti, siuntimams išrašyti, po 12 minučių – nekompensuojamųjų vaistų receptams išrašyti, statistinėms formoms pildyti, dar 16 minučių prireikia gydytojų specialistų konsultacijoms paskirti ir siuntimams išrašyti, atliktiems tyrimams įvertinti, laikinojo nedarbingumo pažymėjimams pildyti.
Privalomojo sveikatos draudimo įrašų pildymas atima 21 minutę iš jų darbo dienos, kompensuojamųjų vaistų receptų išrašymas – 36 minutes, socialinių problemų sprendimas, konsultavimasis su kitais specialistais – 42 minutes, ligos istorijos pildymas – 49 minutes.
Paciento specialiai apžiūrai per darbo dieną šeimos gydytojai vidutiniškai skiria 22 minutes, gydymui paskirti, jį aptarti su pacientu – 23 minutes, bendrai apžiūrai ir informacijai apie ligonio sveikatos būklę rinkti (anamnezei) – po 43 minutes. Viena darbo valanda skiriama kitam bendravimui su pacientais, vizitams į namus.
Valstybės kontrolieriai daro išvadą, kad dėl to, jog yra apkrauti įvairiais papildomais darbais, šeimos gydytojai dirba nepakankamai efektyviai: mažiau laiko skiria diagnostiniam ir gydomajam darbui, nevykdo kitų funkcijų, kurioms būtina gydytojo kvalifikacija.
Ragina pagaliau pradėti keisti situaciją
Lietuvos gydytojų sąjungos (LGS) prezidentas Liutauras Labanauskas, reaguodamas į Valstybės kontrolės paviešintas audito išvadas, pareiškė, kad nieko keisto, jog nuo popierių galvos nepakeliančio gydytojo darbas vertinamas kaip neefektyvus.
Pasak jo, LGS seniai tai viešai aiškina, tačiau niekas nesikeičia. Jis teigiamai vertina, kad šį faktą užfiksavo tokia atsakinga institucija kaip Valstybės kontrolė.
Kita vertus, perskaitęs jos rekomendacijas ministerijai, L. Labanauskas nusivylė.
„Štai čia ir baigiasi geroji istorijos dalis, nes rekomendacijose nieko naujo nerandame, tik: „problemas dėl dokumentų pildymo padėtų išspręsti e. sveikatos įgyvendinimas“ ir pasiūlymą „išnagrinėti galimybę suteikti teisę slaugytojams išrašyti kai kurias medicinos pagalbos (slaugos) priemones ir pateikti siūlymus dėl reikiamų teisės aktų pakeitimo“, – sako jis.
LGS prezidento teigimu, jeigu norima padidinti šeimos gydytojo darbo efektyvumą, būtina darbo dalį, skirtą ne gydymui, perleisti kitiems specialistams.
L. Labanauskas primena, kad taip elgiasi dauguma pažengusių valstybių, nes jos skaičiuoja pinigus ir žino, kad gydytojas yra per brangus specialistas šioms funkcijoms atlikti. O Lietuvoje tos funkcijos primetamos gydytojams kaip pareigos, nors alga mokama ta pati.
Jis ironizuoja, kad Lietuva tokia turtinga, jog pusę gydytojo darbo užmokesčio jam moka moka už popierizmą.
L. Labanauskas siūlo dalį dabar gydytojams tenkančio krūvio perkelti ant žemesnės kvalifikacijos specialistų pečių, reglamentuoti darbo užmokestį. Anot jo, svarbiausia yra leisti gydytojui dirbti savo darbą ne pusę laiko, o visą darbo dieną, tada esą ir bus galima kalbėti apie efektyvumą.
Inga SMALSKIENĖ
