Gal kurios nors kadencijos Seimo valdžiai pavyktų pasveikti nuo žemiausio lygio populizmo viruso ir nebeerzinti pseudoproblemomis bei pseudosprendimais? Būtų gerai. Bet kuris užsienio reikalų ministras savo kalbose ir interviu žada pagerinti santykius su kaimynais. Taip pat nė vienas Seimo pirmininkas nepraleidžia progos prisiekti, kad amžinai teoriškai nepopuliarus Seimas, už kurio narius balsuoja daug daugiau žmonių, nei juo per apklausas pasitiki, pakils iš pelenų ir taps kolektyviniu moraliniu autoritetu.
Lyg tarp kitko, žiniasklaidoje praslydo žinutė, kad naujasis parlamento vadovas Vydas Gedvilas už apribojimų Seimo narių reprezentacinėms išlaidoms pranešimą. Gal ir gerai, gal net kuriuo nors aspektu ar mastu svarbu – tegul bus taip. Aš nieko prieš. Visų valstybės tarnautojų atlyginimai, jeigu Finansų ministerijos diagramos nemeluoja, sudaro 3 procentus visų valstybės išlaidų balanso. Skaičiuoti skaičius (daugiausiai nulius) po kablelio, kiek ten amžinai nekenčiamo parlamento nariai „išgeria tautos kraujo“, buvo tingu ir prie konservatorių, prie prie kairiųjų tai būtų tokio pat įdomumo lygio užsiėmimas.
Kaip būtų gerai, jei ausų būgnelių ir akių tinklainių nebevargintų demagogiški, menkaverčiai paistalai apie Seimo narių skaičiaus būtiną mažinimą ir lenktynės, „kas sumažins daugiau“. Praėjusios kadencijos pradžioje Arūnas Valinskas, šalia vyresniųjų partnerių į ausį įkuždėtos beprotiškos idėjos kautis su žiniasklaida bei tikram populiarumui pasmerkto sumanymo neleisti gerti alkoholio Seimo kavinėse, deklaravo, kad pirmininkauja per dideliam skaičiui kolegų. Visi, kas suprato reikalo esmę – kikeno, paties Seimo vadovo poste neliko, nes prezidentė Dalia Grybauskaitė, pasinaudodama reitingų santykiu, spjovė į valdžių atskyrimą ir stebuklinga lazdele pavertė jį "kiaule taupykle".
Parlamentarizmas Lietuvoje yra nuvertintas kaip reiškinys. Kiekvienas, kuris mano, kad didžiausia ar bent nors kiek reikšminga Lietuvos bėda ir reikalas yra Seimo nario mandato kaštai – kvailys arba melagis. Parlamentaro padėjėjais už dabar numatytą algą ir aš nuoširdžiai darbinčiau tik techninius darbuotojus – kodėl tada nepagelbėjus giminėms ar meilužėms? 1700 litų per mėnesį gali suvilioti rimtą teisininką ar kitos srities ekspertą? Taip dvasingai taupant nereikia ir piktintis, kad visko negalintis išmanyti Seimo narys „pražiūri“, kaip jam po nosimi sujaukiamas koks nors azartinių lošimų reguliavimas, Lietuvai dalyvaujant pastatomas tiltas per Nemuną į Kaliningradą, kuris gresia tapti peiliu Klaipėdos uostui ir pan. Įstatymai tada ateina iš privačių advokatų kontorų ir ministerijų klerkų, o gal ir iš kitų šalių kompiuterių. Patikrinti jų kokybės Seime nėra kam – viskas „sutaupyta“ ir „optimizuota“. Nebent į akis spėtų šokti kitos grupės lobistas. Jei ne – kelkite rankas ir eikite namo, ponai išrinktieji.
Niekaip nesulaukiu atsakymo į klausimą (kadencijos viduryje ar pabaigoje): „ar pasitiki partija ir Seimo nariu už kuriuos balsavai?“ To niekas neklausia, nes niekas neužsako. Užtat visi norime gero produkto iš apatinės „Maximos“ parduotuvės lentynos.
Todėl, nors daugelio požiūris į Seimą šiandien sutampa su „Jedinstvos“ draugovininkų prieš dvidešimtį metų pademonstruotuoju, sakau: parlamentaro mandatas neleistinai nupigintas ir, užuot pataikavus kvailam „taupumui“, pats laikas taupykles daužyti, idant projektus generuojantys kompiuteriai būtų dažniau Seime. Taigi, padidinčiau algas Seimo narių padėjėjams, o ir patiems Seimo nariams palikčiau didesnes, bet „nuogas“ algas. Tą patį rašiau anos kadencijos metu, tą patį sakau ir dabar. Ir klausimas – ar dabartinio Seimo vadovybė sugebės atsispirti žemiausio lygio populistinei demagogijai?
