Seimo nariai susizgribo, kad privačių detektyvų veikla nereglamentuota jokiais įstatymais, bet sunku bus įteisinti tą prieštaringą, privatumą pažeidžiančią veiklą.
Kai daug metų nematytas gatvėje sutiktas draugas geriant kavą prasitarė prisiduriąs iš privataus detektyvo veiklos, iš pradžių nepatikėjau. Juk visi iš kino filmų žino, kad privatus seklys – raumeningas vyrukas ilgu lietpalčiu, skvarbų žvilgsnį slepiantis po juodais akiniais nuo saulės ir būtinai užsimaukšlinęs skrybėlę. Na toks, koks ant „Akistatos“ logotipo. Ar įsivaizduojate seklį be skrybėlės – pavyzdžiui, su berete? Juk jis odinėmis pirštinėmis apmautose rankose privalo laikyti tik revolverį, didinamąjį stiklą, taurę viskio, pypkę ar bent cigarą. O mano draugas – pavadinkime jį Alfonsu – laksto po miestą vienplaukis, apsirengęs pratrintais džinsais bei nudremžta striukele. Jis jau užsiauginęs ir pilvuką, išduodantį, kad šis detektyvas nesivelia į dvikovas su „blogiečiais“.
„Aš dirbu nelegaliai, galima sakyti – prisiduriu prie pensijos, bet nieko gero iš to darbo, jau dairausi rimtesnio užsiėmimo“, – neslėpė Alfonsas.
Mūsų Lietuva – turtinga šalis, nes porą dešimtmečių policijoje atitarnavę dar apyjauniai tvirti vyrai išleidžiami į pensiją. Ir Alfonsas, dirbęs pareigūnu, tapo jaunu pensininku.
Nerimas Seime
Mintyse padėkojau Aukščiausiajam už pačiu laiku atsiųsta vertingą pašnekovą. Mat po to, kai prieš kelias dienas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas pareiškė, jog internetiniuose puslapiuose siūloma įvairios sekimo įrangos, bet nežinoma, kas ją įsigyja ir kokiems tikslams naudoja, tapo įdomu, kiek mūsų šalyje yra privačių seklių, ką jie ir už kiek veikia.
Pasak statistikos, oficialiai šias paslaugas teikia maždaug tuzinas įmonių. Tačiau yra firmelių, kurios užsiregistravusios kaip juridinių konsultacijų teikėjos, bet mielai imasi detektyvinės veiklos užsakymų. Kai kas iš viso nenurodo veiklos rūšies, o kai kurie, kaip Alfonsas, legaliai įsidarbinti net negali, nes po „naktinės“ mokesčių reformos netektų pareigūno pensijos.
Internete galima rasti keliolika privačių detektyvų paslaugas teikiančių agentūrų reklamas. Maždaug 5 jų susikūrusios įspūdingus tinklalapius. Jie apipavidalinti su pinigų, raktų, nuotraukų, kuriose užfiksuoti meilužiai, vaizdais, Šerloko Holmso siluetais ar bent jau su skrybėlės piešiniu. Reikia suprasti, jog tai ne paprasta skrybėlė, bet seklio – privataus detektyvo – būtinas atributas.
Seklių firmų pavadinimai – kaip ir dera tokioms įmonėms: su žodžiais „detektyvas“, „seklys“, „privatus“, „agentūra“. Ir tik viena bendrovė pasivadinusi pagal kino filmą „Rožinė pantera“, kuriame vaidino seklys – tikras žioplys.
Tie įspūdingus tinklalapius susikūrę seklių biurai veikia Vilniuje ir tik keli deklaruoja turį atstovus kituose didmiesčiuose.
Siūlo daug paslaugų
Vienoje bendrovėje dirba net buvęs policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius, o jo įmonė reklamuojama daug sakančiais angliškos (suprask – Šerloko Holmso) kepuraitės, pypkės ir didinamojo stiklo piešiniais.
Visuose privačių detektyvų tinklalapiuose išvardytos teikiamos paslaugos. Sekliai verslininkams apsiima patikrinti verslo partnerių reputaciją, nustatyti, ar kontoroje nėra slaptos šnipinėjimo įrangos, demaskuoti nesąžiningus darbuotojus. Privatiems asmenims sekliai siūlo patikrinti, ar sutuoktinis ištikimas, su kuo draugauja jūsų vaikas, ar jis nevartoja narkotikų, taip pat gali patikrinti vaiko auklę, padėti ieškant pavogto automobilio ar vertybių, žmogaus.
Nežinia, kaip su klientais, bet daugelis privačių seklių su žurnalistais – ne itin nuoširdūs pašnekovai, o fotografuotis iš viso atsisako.
„Kas pasakė, kad mes sekame? Žmogaus sekimas yra nusikalstama veika, mes to nedarome“, – pareiškė privačių detektyvų biuro Šiauliuose vadovas Aurimas Timofejevas.
„Nieko negaudome, ginklais mosuodami nelakstome, o tik padedame žmonėms išspręsti kai kurias jų problemas“, – tvirtino nuo 2003-iųjų nuosavą privačių seklių įmonę Vilniuje turintis buvęs policijos pareigūnas Sergejus Nebračnas.
Visi kalbintieji lyg susitarę tikino nedarą nieko, kas ne pagal įstatymus – nei pasiklausymo įrangos neįrengiantys, nei privatumo nepažeidžiantys. Žodžiu, tikri angelai, dorumo įsikūnijimai.
Tuo nepatikėjęs, šešioms labiausiai besireklamuojančioms seklių agentūroms išsiunčiau po vienodą laišką. Jame prisistačiau esąs verslininkas ir paprašiau penkių paslaugų, kurių tik pirmoji – teisėta.
Penkios užduotys
Pirmiausia paprašiau patikrinti, ar mano kontoroje nėra „blakių“ – slaptų pasiklausymo įrenginių. Tai atlikus – naktį ar savaitgalį įrengti slaptą samdinių sekimo aparatūrą, o tai jau yra už įstatymo ribų.
Trečias prašymas buvo patikrinti būgštavimus, kad vienas iš mano darbuotojų konkurentams nutekina įmonės informaciją, todėl prašiau pasiklausyti jo telefoninių pokalbių (jei tas žmogus – ne žioplys, privačiam sekliui tai būtų techniškai neįkandama užduotis).
Ketvirtas prašymas – pasekti tą darbuotoją ir nustatyti jo ryšius, o penktasis – sekti ir slapta fotografuoti mano žmoną.
„Skiriuosi ir man tai gresia dideliu turto praradimu, – rašiau laiške sekliams. – Mano advokatas sako, kad jei gaučiau įrodymų, jog sutuoktinė „eina į šoną“, labai padėtų skyrybų procese. Nesu tikras, kad ji turi meilužį, todėl man reikia bent nuotraukų, kaip ji bendrauja su vyriškos lyties atstovais gatvėje, sporto klube (tinka nuotraukos per langą). Tomis fotografijomis po to galima manipuliuoti teisme, tai būtų vis šis tas.“
Pasekti – lengviausia
Kol privatūs sekliai ruošia man atsakymus, grįžkime į kavinę pas Alfonsą, kuris bent prieš senus draugus nevaidina nekalto avinėlio.
„Pasekti žmogų – pats lengviausias ir maloniausias iš mano darbų, – net neslėpė privatus detektyvas. – Nors įstatymas to neleidžia, bet atsilikus žingsniuoti paskui pilietį, į jį žiūrėti juk niekam nedraudžiama. Jei eilinė pensininkė turi teisę visą dieną pro langą stebėti gatvę, tai privačiam sekliui jau draudžiama?“
Alfonsas prisipažino, kad dažniausiai gaunąs užsakymų patikrinti, ar sutuoktinis neturi meilužės, kiek rečiau – ar žmona neapgaudinėja savo vyro. Detektyvas prisipažino, jog nėra labai malonu kapstytis po svetimus skalbinius, nes kartais tai tenka daryti tiesiogine šio žodžio prasme.
„Yra specialūs chemikalai, kurių užpurškus ant apatinių šiaip nematomos spermos dėmelės išryškėja, nusidažo, – atviravo detektyvas. – Kartą, pamenu, solidaus vyriškio kelnaitės švieste švietė spalvotais lopais. Po mano tyrimo žmona namie jam iškėlė sceną. Įvarytas į kampą žmogus prisipažino, kad mėgsta panaršyti po pornografinius tinklapius ir retkarčiais masturbuojasi.
Alfonsas pridūrė, kad sekdami sutuoktinius į nemalonias situacijas ne kartą yra pakliuvę ir jo kolegos. Ne taip seniai vienas sostinės privatus seklys, turtingos verslininkės pasamdytas, dvi paras vežiojo ją po Lietuvą, kol galop užklupo jos vyrą su meiluže. Nuščiuvusio seklio akivaizdoje kilo audringa scena. Visa tai baigėsi tuo, kad žmona paleido... akmenį vyrui į galvą.
Pasak Alfonso, pasitaiko ir paranojiškų asmenybių užsakymų. Detektyvai sulaukia vedusių vyrų meilužių užsakymų patikrinti, ar šie miega su savo žmonomis. Į vieną sostinės detektyvą kartą kreipėsi nebe jauna moteris, turinti du meilužius – ji norėjo įsitikinti, ar abu jai ištikimi.
Darbo netrūksta
Viena išsiskyrusi ir nejauna, gal todėl protinga, moteris sunerimo, kai jos naujas mylimasis dar iki vestuvių ėmė prašinėti stambių pinigų sumų. Privatus seklys greitai išsiaiškino, kad aplink tą moterį sparną rėžė už sukčiavimą ne kartą teistas aferistas, iš tikro ieškojęs ne žmonos, o patiklios pasiturinčios aukos.
Pasak buvusio policininko Alfonso, į jį kreipiasi, ypač per pilnatį, ir akivaizdūs psichikos ligoniai, prašantys nustatyti, kokias dujas per elektros lizdą leidžia kaimynas.
Alfonso žodžiais, Lietuvoje daugėja narkotikų, todėl dažnėja ir tėvų užsakymų slapta patikrinti, ar vaikas į juos neįjunkęs. Šiais laikais pakanka, kad tėvai pateiktų kelis savo vaiko daiktus – sąsiuvinį, nosinę ar kompiuterio klaviatūrą. Purkštelima specialiu aerozoliu, ir tampa aišku, ar šiuos daiktus čiupinėjęs žmogus yra čiupinėjęs kvaišalus.
Taip pat seklių prašoma patikrinti, ar auklė sąžininga, ar samdomi darbuotojai nevagiliauja. Paprastai tai padaroma miniatiūrinėmis vaizdo filmavimo kameromis. Ar tai legalu? Kaip pažiūrėsi. Užuot tiesiai atsakęs, Alfonsas papasakojo, kaip vienas (beje, ne kartą teistas) verslininkas iš jo pirko dvi miniatiūrines vaizdo filmavimo kameras, bet griežtai atsisakė sumontavimo paslaugų. Netrukus detektyvą pasiekė paskalos, kad toje įmonėje dirbančios moterys aptikusios, kad buvusios filmuojamos kontoros moterų tualete. Į policiją nesikreipta, kamera išmontuota, kaltininkas nesurastas.
Technika tobulėja
Alfonsas neslėpė, kad patikrinti patalpas, ar jose nėra įrengta slapta klausymosi aparatūra, gali kiekvienas bent kiek techniką išmanantis žmogus, tik ne kiekvienas turi specialius skenerius, imtuvus, detektorius.
Elektronika labai ištobulėjo – internete visiems siūlomi už degtukų dėžutę mažesni radijo mikrofonai su siųstuvu, agrasto dydžio filmavimo kameros, lengvai paslepiamos po švarko saga, vyro kaklaraištyje, staliniame ir net rankiniame laikrodyje, pieštukinėje, ant sienos kabančiame paveiksle – žodžiu, kur tik pirkėjas geidžia.
Tačiau paklaustas, ar imasi šią neįteisintą techniką sumontuoti pagal užsakymus, Alfonsas išsisuko nuo tiesaus atsakymo.
„Būti privačiu sekliu – visiškai ne romantiškas, o šuniškas darbas, kartais net tiesiogine prasme, – liūdnokai pridūrė Alfonsas. Neseniai jis buvo gavęs užsakymą rasti iš turtuolių kiemo pabėgusį... šunį. Trūkstant užsakymų, sekliui teko imtis net ir tokio „šuniško“ darbo.
Vis dėlto ne tai didžiausia problema. Pasak Alfonso, blogiausia, kad privatiems detektyvams labai sunku gauti informaciją. Pavyzdžiui, užklausę, ar konkretus pilietis kažką pirko, ar kokią nors dieną teatre buvo laisvų vietų arba kada kiek minučių vėlavo tarpmiestinis autobusas, atrėžiama, kad tai esanti firmos komercinė paslaptis. Arba už informaciją užsiprašo neprotingo dydžio sumą.
Slaptumas garantuojamas
„Dabar kilusi masinė isterija dėl duomenų apsaugos, todėl ir policija mums neteikia informacijos, net buvę kolegos ir draugai, nes visi bijo dėl savo darbo vietos. Arba mainais reikalauja informacijos apie klientą – taigi kiša mus tarp kūjo ir priekalo. Dėl to, kad sunku gauti informaciją, privačių detektyvų paslaugos labai brangios, valanda darbo kainuoja iki 100 litų ir daugiau“, – konstatavo Alfonsas.
Kad privačių seklių paslaugos nepigios, netrukus patvirtino ir atsakymus žurnalistui atsiuntusios seklių agentūros. Tik viena jų atsisakė beveik visų laiške surašytų užduočių, pridurdama, kad jos neteisėtos ir sunkiai įvykdomos. Kitos mielai sutiko padėti.
Patikrinti patalpas, ar jose nėra sekimo aparatūros, kainuoja nuo 500 iki 2000 litų. Darbdaviui įrengti slaptą pavaldinių šnipinėjimo aparatūrą atsieitų nuo 2500 litų. Sekti žmogų, nustatyti jo ryšius, slapta fotografuoti susitikimus sekliai apsiėmė už kelis tūkstančius litų – nelygu, kiek būtų darbo, kurio valandą įvertina nuo 40 iki 120 litų. Vienas privatus seklys tiesiai šviesiai parašė už 15 000 litų įvykdysiąs visus penkis užsakymus.
Ir visi privatūs sekliai kvietė į savo kontoras pasiderėti, pasitarti. Slaptumą garantavo.
S. STASAITIS
