Ketvirtadienį Seimas iškilmingai paminėjo Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido atmintinas dienas.
Seimo Pirmininkui Arūnui Valinskui pasiūlius, parlamentarai tylos minute pagerbė tuos, kurie negrįžo - mirė tremtyje ar žuvo kankinami.
"Trėmė Lietuvos piliečius, nes trėmimas buvo bandymas negrįžtamai sunaikinti Lietuvos valstybę", - sakė A. Valinskas.
Kalbėdamas apie skausmingą "juodąjį birželį", Seimo vadovas sakė, kad kas trečias suaugęs lietuvis tapo okupantų vykdyto genocido ir teroro auka, du trečdaliai iš jų buvo moterys ir vaikai, 70 proc. vaikų mirė tremtyje, nesulaukę dviejų metų amžiaus.
"Tremtis neaplenkė nė vieno gyventojų sluoksnio. "Juodojo birželio" sąrašuose buvo mokytojai ir kunigai, gydytojai ir karininkai, ūkininkai ir darbininkai, tarnautojai ir valdininkai, visuomenės ir politikos veikėjai, eiliniai darbštūs Lietuvos žmonės", - sakė A. Valinskas.
Tačiau, akcentavo jis, nei spygliuota viela apraizgyti gyvuliniai vagonai, nei tūkstančiai kilometrų, skiriantys nuo tėvynės, negalėjo ištrinti Lietuvos vardo.
"Todėl Birželio 14-oji ne tik mūsų tautos Gedulo, bet ir Vilties diena. Vilties išgyventi, vilties sugrįžti į tėvynę. Viltis palaikė juos sunkiausiais gyvenimo metais, suteikė jėgų ir tvirtybės. Jie sugrįžo gyvi ir mirę, kad atgultų amžinam poilsiui savo žemėje. Tremtis į Rytus, emigracija į Vakarus, rezistencija pogrindyje - už šių žodžių - tūkstančiai aukų, tūkstančiai sugriautų gyvenimų ir tūkstančiai likimų, už šių žodžių skaudi mūsų istorija. Jos puslapiuose įrašyti vardai tų, kurie niekada nesugrįš, bet amžiams liks mūsų bendra širdgėla", - sakė A. Valinskas.
Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas Arimantas Dumčius sakė, kad kaip ir Seimo narė Vida Marija Čigriejienė yra kūdikystėje patyręs tremtinio dalią. Jis taip pat pastebėjo, kad Seimo nariai Vytenis Povilas Andriukaitis ir Julius Sabatauskas gimė tremtyje, tremtinių šeimose.
"Kasmet mažėja mūsų 1941 m. juodojo birželio represijų liudytojų. Mūsų beliko 500-600, daugiausia vaikų. Reguliariai renkamės altajiečiai, lapteviečiai Kaune, Rumšiškėse, Ariogaloje, Vilniuje. Esame, žinoma, sovietinio genocido pradžios Lietuvoje tiesioginiai liudytojai", - sakė parlamentaras.
"Nuoširdžiai dėkoju jums visiems už man, kaip 1949 m. tremtinių vaikaitei, neapsakomo siaubo akimis mačiusiai į močiutės nugarą įremtą šautuvo buožę, išskirtos šeimos skausmą išgyvenusiai, suteiktą galimybę išsakyti savo įžvalgas ir požiūrį į juodžiausius ir skausmingiausius mūsų istorijos įvykius", - taip į Seimo narius kreipėsi parlamentarė Ona Valiukevičiūtė.
Jos teigimu, okupacija ir genocidas - tai nėra vien beasmenės teisinės ar istorinės kategorijos arba vien istorikų tyrimų objektai, tai tautos tragedija, turinti tūkstančius vardų ir pavardžių, tai drama, sulaužiusi milijonų žmonių likimus.
"Ji negali būti įvertinta jokiais pinigais, kaip neįkainojamos ir šių kruvinųjų istorijų pamokos, kurias mes privalome išmokti ir niekada nepamiršti. Ar išmokome? Ar nepamiršome?" - retoriškai klausė ji.
Parlamentarė pastebėjo, kad šiandien, mėgaudamiesi laisvės ir nepriklausomybės būsena bei jų teikiama gerove, dažnai esame linkę dramatizuoti net laikinus sunkumus, skausmingai reaguojame į menkiausius likimo mums siunčiamus išbandymus.
"Paklauskime savęs, ar išrovėme okupantų mums taip ilgai skiepytą pagiežą ir nepagarbą vienas kitam? Ar mes pajėgūs peržengti mus apėmusį susvetimėjimą ir valdžios atotrūkį nuo žmonių? Ar vis labiau įsigalinti vartotojiška kultūra mus, kaip bedvases būtybes, tiesiog nuplukdys laiko nešama srove? - svarstė O. Valiukevičiūtė.
Jos nuomone, bene svarbiausias klausimas, į kurį turime atsakyti kasdien, - ar mes dar išpažįstame tas vertybes, tas pamatines tautos savimonės atramas, kurių nesugebėjo sunaikinti galingas ir gerai organizuotas okupantas.
"Juk būtent tiesos, doros, teisingumo, tautinio identiteto samprata, pagarba valstybės istorijai, viltis ir tikėjimas, besąlyginis laisvės ir nepriklausomybės troškimas buvo tie okupaciją ir genocidą išgyvenusių žmonių ramsčiai, prieš kuriuos bejėgė pasirodė ir pati kruviniausia žudymo ir naikinimo mašina. Šių nepaprastai stiprių žmonių dėka Lietuva neliko be lietuvių", - sakė Žmogaus teisių komiteto narė O. Valiukevičiūtė.
Seime vykusiame minėjime dalyvavo Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius ir Vyriausybės nariai, Aukščiausios Tarybos - Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis, Nepriklausomybės Akto signatarai, politinių kalinių ir tremtinių organizacijų atstovai, kiti garbingi svečiai.
Birželio 14-oji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena, birželio 15-oji - Okupacijos ir genocido diena.
1940 m. birželio 15 d. sovietinė armija okupavo Lietuvą. Nuo tos dienos prasidėjo lietuvių tautos genocidas.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, tik birželio 14-18 dienomis iš Lietuvos į Sibirą ištremta beveik 12 900 žmonių. Apskritai per pirmąją -1940-1941 metų - okupaciją iš Lietuvos buvo ištremta, įkalinta arba sušaudyta apie 35 tūkst. žmonių.
