„Lietuvos žinių“ apžvalgininkas Tomas Dapkus šį kartą analizuoja dabartinės kadencijos Seimo darbą.
Bėga paskutinės savaitės iki šios kadencijos Seimo iš esmės paskutinės sesijos pabaigos. Mat iš rugsėjo 10-ąją prasidėsiančios rudens sesijos galima jau beveik nieko nebesitikėti, nes ji atsidurs spalio 12 dieną vyksiančių parlamento rinkimų šešėlyje. Kokias problemas mėgino spręsti ir kokias mums palieka kadenciją bei darbų sesiją baigiantis Seimas?
Vienas gėdingiausių klausimų - niekaip nepriimamas, visaip žlugdomas Pilietybės įstatymas. Nuo tada, kai Konstitucinis Teismas atėmė iš lietuvių prigimtinę teisę į jų sukurtos valstybės - Lietuvos Respublikos - pilietybę, atkirto piliečių vaikus nuo jų tėvų valstybės, šalies parlamentas tik trypčioja vietoje. Lietuva ir taip graužiama emigracijos, o prie jos dar pridedamas masinis piliečių išbraukimas iš valstybės ir tautos gyvenimo. Ekspertai teigia, jog per kelis dešimtmečius Lietuva gali netekti didelės dalies savo piliečių ir įgyti kitos kilmės piliečių. Mat vietoj išvykusių mūsų gyventojų į Lietuvą, kaip Europos Sąjungos narę, dirbti kviečiami asmenys iš Rusijos Federacijos, Baltarusijos Respublikos, Ukrainos nesunkiai atsisakys šių ar kitų šalių pilietybės ir taip taps mūsų valstybės, o tuo pat metu ir Europos Sąjungos, piliečiais. Tad dėl Seimo neveiklumo per keletą dešimčių metų turėsime visai kitokią Lietuvos gyventojų etninę sudėtį.
Visuomenės apklausos rodo, kad devyni iš dešimties gyventojų pasisako už Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą asmenims, gavusiems kitos valstybės pilietybę. Sociologiniai tyrimai taip pat atskleidė, kad dauguma Lietuvos žmonių - 78 proc. - yra įsitikinę, jog Seimas turėtų priimti sprendimą, kuriuo būtų garantuojama, kad Lietuvos pilietybę bet kokiomis aplinkybėmis išsaugo Lietuvos piliečių vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai. Kad Seimas to neturėtų daryti, mano vos 5,9 proc. gyventojų. Tačiau Tautos atstovybė savo Tautos iki šiol neišgirdo.
Būtinybė įgyvendinti aukštojo mokslo reformą taip pat buvo deklaruojama šio Seimo ir jo formuojamos vykdomosios valdžios pareiškimuose bei programose. Visa reforma baigiasi tuo, kad nuo šiol net didelė dalis gerai besimokančių studentų turės mokėti už studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose. Taigi aukštasis mokslas bus prieinamas ne tiek pagal sugebėjimus, kiek pagal finansinį pajėgumą. Štai prie parlamento protestavusi studentų minia klausia Tautos atstovų: įstojau į mokamą vietą, bet po pirmo semestro tapau pirmas grupėje, tad mokėti nebereikėjo. Kodėl dabar, jeigu jau įstojai į mokamą vietą, turėsi mokėti iki paskutinio kurso? Atsakymų nėra. Nepadeda net pati Konstitucija, kuri griežtai teigia: "Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas." Didės mokančių studentų skaičius, ir tiek tos reformos. Jokių permainų dėl silpnėjančios studijų kokybės. Aukštosios mokyklos pačios nustatys, kiek studentų priimti. O kadangi lėšos iš studentų tampa pagrindiniu universitetų biudžeto šaltiniu, aišku, kad jie, kaip ir kolegijos, darys viską, jog pritrauktų kuo daugiau studentų ir nepaisys jų gabumų. Dėstymo krūvis didės, o studentų skaičius nemažės, net dėl demografijos krizės mažėjant abiturientų. Aukštosios mokyklos ir toliau tols nuo kokybiškos mokslinės veiklos, tokia studijų apimtis tik silpnins šlubuojančią studijų kokybę.
Seimas taip ir nesugebėjo pradėti būtinos teismų reformos. Iki šiol nepriimtas naujasis Teismų įstatymas. To priežastis jau gerai žinoma - neskaidrus teisėjų klanas labiau už viską bijo galimybės suteikti piliečiams teisę skųsti Vyriausiojo administracinio teismo sprendimus Aukščiausiajam Teismui. Pilietinės visuomenės instituto užsakymu "Vilmorus" atlikta gyventojų apklausa aiškiai rodo, kad šalies piliečiai nuosekliai remia galimybę įvesti kasaciją Administracinio teismo byloms. Tiek 2007 metų rugsėjį, tiek 2008-ųjų gegužės pabaigoje atliktų tyrimų rezultatai skelbia, jog galimybę apskųsti Vyriausiojo administracinio teismo sprendimus Aukščiausiajam Teismui remia apie 80 proc. Lietuvos gyventojų. Tam prieštarauja vos 4 proc. apklaustųjų. Kiti neturi nuomonės. Seimas taip ir nesugebėjo įvertinti viešai visuomenei bei valstybės vadovui melavusių, konstitucinę krizę šalyje kėlusių aukštų teisėjų (V.Valančius, R.Klišauskas, V.Višinskis). Pažeidžiami yra sukalbamesni? O teisėjų skyrimas Seime jau virto farsu. Štai šį antradienį, per vakarinį posėdį, bus pristatyti trys kandidatai į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus. O jau ketvirtadienio rytiniame Seimo posėdyje jie bus paskirti. Tokio atvejo dar, matyt, nėra buvę. Tai absoliučiai būtų neįmanoma bet kuriame Vakarų parlamente. Štai Jungtinių Valstijų Senatas su pabrėžtinu atidumu formuoja teisminę valdžią, o mūsų parlamentarai neslepia nuobodulio ir Seimo, kaip institucijos, bejėgiškumo. Bet ką ten teisėjai, kai net Vyriausybės formavimas yra išorės jėgų rankose.
Reikia skubiai pradėti policijos reformą - su tuo sutinka, matyt, visos politinės partijos, Vyriausybė ir pati policija. Reformos projektai parengti, bet ir toliau klaidžioja tarp Vyriausybės ir Vidaus reikalų ministerijos, o Seimo vis nepasiekia. Tačiau parlamentarai jų ir nepasigenda.
Savivaldos reforma taip pat neįgyvendinta. Nors žadėti tiesioginiai Lietuvos miestų ir rajonų merų rinkimai, to nepadaryta, o ir projektai, įtvirtinantys tokius rinkimus, iš esmės tėra apgaulė. Tiesiogiai savivaldybių gyventojų renkamas meras, kaip ir kiti tarybos nariai, tebus jos pirmininkas. Toks tiesioginis meras daugiau būtų reprezentacinė, vos ne nominali figūra. Užgeso ir iniciatyva miestų bei rajonų tarybas rinkti pagal mišrią sistemą, taip kaip renkamas Seimas. Žadėta naikinti apskritis ir tiesiogiai rinkti seniūnus. Daugiau niekas apie tai nekalba, nediskutuoja. Matyt, tai ir vėl bus tik rinkimų šūkiai.
Valstybės kontrolė neseniai paskelbtose audito išvadose atskleidė, kad net padvigubinus Privalomojo draudimo fondo biudžetą ir smarkiai padidinus sveikatos priežiūros finansavimą, tai neturėjo didesnės įtakos pacientams teikiamų pasaugų kokybės gerėjimui. Elitinės medicinos protegavimu užsiimantys politikai, matyt, tokių auditų net nepastebi.
Užtat šio parlamento darbotvarkėse dominavo šventinės ir laisvos dienos, seksualinių mažumų teisės. Seimas taip ir nesugebėjo vykdyti nors minimalios parlamentinės kontrolės, priešingai - ką pradėdavo, to nesugebėdavo baigti (Valstybės saugumo departamento parlamentinis tyrimas). Galima teigti, jog šios kadencijos Seimas, leisdamas pavaldžioms institucijoms ar skiriamiems asmenims taip tyčiotis iš savęs, apskritai sukompromitavo parlamentarizmą, o daugiausia jėgų ir dėmesio skyrė tik sau - nesustodami keitėsi Seimo ir jo komitetų vadovai, vyko niekam neįdomūs ir jokios naudos valstybei neduodantys Etikos komisijos smerkiamieji posėdžiai dėl kur nors slapta atostogavusių ar stiklą tauraus gėrimo išlenkusių Seimo narių.
