Ir tada iš Minsko masyvo pusės, kur gyveno šeima, prasidėjo rimti mūšiai: rusai įžengė į Bučą, Borodianką ir Irpiną. Aplinkui buvo ūžesys, pasakoja Jevgenija, ypač vakarais ir naktimis.
„Į pastogę nėjome, nes turime du vaikus, su autizmo sindromu, todėl tai nėra mūsų pasirinkimas. Slėpdavomės koridoriuje, o kartais tiesiog miegodavome savo lovose, – pasakoja Jevgenija. – Vėliau prasidėjo problemos su maistu, benzinu. Sviedinys pataikė į specialią mokyklą Pušča-Vodicoje, į kurią buvo sunku įstoti, į ją mano vaikai turėjo eiti šį rudenį.“
„Nusprendėme, kad atėjo laikas bėgti“, – prisimena Jevgenija.
Gogoliai susikrovė į savo mažą mašiną viską, ką galėjo, ir išvažiavo į niekur. Pirmiausia šeima pateko į Ivano Frankivską – bet oro antskrydžio sirena ir ten nenutilo.
Kita stotelė buvo Rumunija. Kadangi jiedu su vyru augina vaikus su negalia, vyrui taip pat buvo leista išvykti.
Viešbutyje, kuriame jie buvo apgyvendinti nemokamai, Jevgenija per socialinius tinklus sužinojo apie moterį iš Italijos, kuri savo ūkyje norėjo priimti šeimą su autizmo sindromą turinčiais vaikais.
„Mums buvo svarbu turėti atskirą būstą, kad niekam netrukdytume, todėl pasirinkome būtent šią šeimą“, – sako Jevgenija.
Ūkis, į kurį jie atvyko, įsikūręs kalnuose, ten ukrainiečių šeimai buvo skirtas visas namas.
„Ūkis nedidelis – trys asilai, avys, ožkos, vištos, žąsys ir antys. Ir, žinoma, šunys su katėmis. Ir dar bitės. Šeimininkai – šeima iš Šveicarijos, sutuoktiniai ir trys vaikai. Priėmė mus kaip artimus, nenustatė jokių terminų, kada turėtume išvykti“, – sako Jevgenija.
Prireikė kelių savaičių adaptacijai. Tada vyras susirado darbą, o vaikai pradėjo lankyti paprastą kaimo mokyklą, jiems buvo paskirti du atskiri mokytojai.
„Turiu pasakyti, kad sunku ir mokytojams, ir vaikams, nes yra kalbos barjeras. Mes su vyru italų kalbos mokomės per telefono programėles, vaikai – mokyklos aplinkoje“, – aiškina Jevgenija.
Pasak jos, vyras tikėjo, kad jie greitai grįš namo. Prieš karą jie turėjo šeimos verslą – buvo dirbtinių eglučių gamintojai. „Geriausi gamintojai!" – sako Jevgenija.
Jie 10 metų kūrė verslą, o jų eglutės stovėjo visuose didžiausiuose prekybos centruose. O dabar viską prarado.
„Be to, viskas yra užminuota, o vaikai įpratę vaikščioti miškuose ir parkuose – ir tu negali jiems paaiškinti, kodėl to nebegalima padaryti, – sako Jevgenija. – Svarbus faktas, turėjęs įtakos apsisprendimui likti Italijoje, yra tai, kad esame kartu.“
Moteris sako, kad jei vyras būtų likęs kariauti, viskas būtų kur kas sudėtingiau.
„Jei būčiau čia viena, be vyro, integruotis būtų nerealu. Sėdėčiau čia, kol kas nors mane maitina, arba dirbčiau dėl maisto ir stogo virš galvos“, – aiškina ji.
Jiems liūdna palikti Ukrainą, Jevgenija labai myli savo šalį.
„Suprantu, kad kai kam tai gali atrodyti kaip pabėgimas iš laivo, bet aš turiu vaikų, privalau jais rūpintis“, – įsitikinusi moteris.
Ukrainoje, pasak jos, visada buvo sunku – ypač nelengva gauti vaikų neįgalumą patvirtinančius dokumentus. Italijoje šiuo atžvilgiu irgi nėra lengva, tačiau požiūris į ypatingus vaikus yra kitoks.
„Čia į juos niekas nespokso, žmonės gatvėse yra supratingi, su vaikais elgiasi kaip su normaliais žmonėmis. O Ukrainoje matydavau išplėtusias akis ir kaip mama jaučiausi nekomfortabiliai", – aiškina Jevgenija.
Tiesa, Italijoje reabilitacija yra prastesnė – taip pasakoja iš Ukrainos pabėgusios Jevgenijos pažįstamos, taip pat mamos su autizmo sindromą turinčiais vaikais.
„Čia nėra reabilitacijos centrų, specialiųjų mokyklų. Ukrainoje šiuo atžvilgiu buvo daug geriau. Tačiau šiuo metu mūsų prioritetas yra saugumas", – sako ji.
Kyla klausimas, ką daryti, jei vaikų negalima reabilituoti, kad jie ateityje galėtų gyventi savarankiškai. Šiuo atžvilgiu, pasak Jevgenijos, Europoje yra daugiau galimybių.
Dėl karo Jevgenija kol kas negali parduoti savo buto Kijeve, tačiau neatmeta fakto, kad sugrįš. Galiausiai vis dar neaišku, kaip bus toliau su dokumentais: kol kas šeimai leista vienerius metus gyventi Italijoje.
„Tačiau galimybės yra, – sako Jevgenija. – Apie gyvenimą Italijoje svajojau nuo 14 metų, būtent šiame Pjemonto regione žaidžia mano mylimas „Juventus“, o likimas per tragediją atvedė mane į šias vietas.“
Dalis pabėgėlių gali negrįžti į Ukrainą
Ukrainos sociologai nerimauja: beveik 10 procentų iš kelių milijonų nuo karo pabėgusių ukrainiečių neketina grįžti į tėvynę, dar tiek pat – dvejoja.
Tokius rezultatus balandį parodė sociologinio Razumkovo centro atlikta apklausa. Ukrainos pasienio tarnybos duomenimis, gegužės viduryje po Rusijos atakos šalį paliko apie penki milijonai žmonių, o grįžo beveik du milijonai žmonių.
Žinoma Ukrainos demografė Ella Libanova mano, kad kuo ilgiau tęsis karas, tuo daugiau atsiras nenorinčių grįžti: žmonės turės laiko prisitaikyti prie naujų sąlygų, išmokti kalbą.
Jos nuomone, daugiavaikės šeimos, specialiųjų poreikių turintys žmonės gali negrįžti – daugiau pagalbos sulauks išsivysčiusiose šalyse. Ukrainiečiai, susiradę darbą Europoje, taip pat negrįš, rašo BBC.
Daugelis neturi kur grįžti ir ne visi galės įsikurti sąlyginai saugiuose Ukrainos regionuose. Emigracijos mastai, Libanovos manymu, padidės, kai pas pabėgėles sugrįš jų vyrai.
Dauguma ukrainiečių emigrantų atsidūrė Lenkijoje, kuri priėmė daugiau nei tris milijonus pabėgėlių. Čia jie arčiau namų, o kalbos barjeras nėra didelis: lenkų kalba panaši į ukrainiečių.
Lenkijos įmonė „ARC RYnek i Opinia“ apklausė daugiau nei 1620 pabėgėlių iš Ukrainos, kurių daugiau nei 20 proc. teigė, kad negrįš į tėvynę. Ukrainos ambasadorius Lenkijoje Andrijus Dešica mano, kad jų bus dar daugiau – 30-40 proc.
Prieš karą, pasak ambasadoriaus, Lenkijoje jau gyveno 1,5 mln. ukrainiečių migrantų.
